„Žmonos ateina ir išeina“, – pareiškė anyta, sėdėdama prie mano stalo. O aš parodžiau, kas išeina kartu su žmona.
Janina Petrauskienė į mano butą visada įžengdavo taip, lyg jis priklausytų jai. Ji sustodavo prie durų, lėtai apžvelgdavo prieškambarį, nužvelgdavo mano šlepetes ir garsiai atsidusdavo, tarsi vien jos apsilankymas būtų didžiulė malonė visiems aplinkiniams.
Tą vakarą šventėme mano vyro Tomo keturiasdešimt šeštąjį gimtadienį.
Po ilgų pamainų Kauno ligoninės kardiologijos skyriuje dar dvi dienas praleidau virtuvėje. Norėjau, kad viskas būtų tobula.
Ant stalo garavo medumi glazūruota kiaulienos sprandinė, orkaitėje keptos bulvės, kelios salotos ir naminiai užkandžiai. Kiekvieną lėkštę papuošiau taip kruopščiai, kad draugės juokaudavo, jog man reikėjo dirbti restorane.
Be anytos dar atvyko ir Tomo sesuo Rasa.
Ji nuolat skųsdavosi, kad pinigų neužtenka, tačiau brangiausius patiekalus valgydavo pirmoji ir didžiausiomis porcijomis.
Tomas sėdėjo prie stalo laimingas. Jis tikėjo, kad jei visi susirinko kartu, vadinasi, šeimoje viešpatauja meilė ir ramybė.
Jis dar nežinojo, kaip greitai ši iliuzija subyrės.
– Sakau tau, Tomai, sveikata prasideda nuo natūralių priemonių, – kalbėjo Janina, dėdamasi jau trečią porciją salotų. – Aš kraujagysles valau tik soda ir pušų kankorėžių nuoviru. Vienas profesorius internete aiškino, kad visa medicina sukurta tik tam, kad vaistinės uždirbtų pinigus.
Ji demonstratyviai pažvelgė į mane.
Paprastai tokių kalbų neklausydavau.
Tačiau tą vakarą buvau pernelyg pavargusi.
– Janina, – ramiai atsakiau, įpildama Tomui sulčių. – Aterosklerozės soda neišgydo. Jei būtų taip paprasta, ligoninėse infarktus gydytume indų plovikliu.
Prie stalo stojo tyla.
Anyta sustingo.
Jos veidas paraudo.
– Matai kokia protinga atsirado! – sušuko ji. – Tik ligoninėje dirbi, o jau galvoji, kad už visus daugiau žinai! Dar drįsti ginčytis su vyresniais!
Ji vis labiau pyko.
Tomas, kaip visada, bandė viską užglaistyti.
– Mama, nusiramink. Eglė juk nieko blogo nenorėjo pasakyti.
Tačiau Janina jau buvo nusiteikusi konfliktui.
Po kelių minučių pokalbis pakrypo apie vieną giminaitį, kuris neseniai išsiskyrė.
Rasa su dideliu susidomėjimu aptarinėjo turto dalybas.
Tada anyta garsiai tarė:
– Matai, Tomai… Šiais laikais moterys nepatikimos. Šiandien viena žmona, rytoj kita. Žmonos ateina ir išeina. O motina sūnui lieka viena visam gyvenimui.
Rasa iš karto pritariamai linktelėjo.
Tomas tik nejaukiai pažvelgė į mane.
– Egle… Tu juk pažįsti mamą. Ji taip nesąmoningai pasakė.
Aš nesiginčijau.
Kartais geriausias atsakymas – ne žodžiai.
Lėtai atsistojau.
Pasiėmiau didžiulį dubenį su kepta mėsa.
Po to paėmiau salotas.
– Egle, kur neši mėsą? – nustebo Rasa.
– Į šaldytuvą.
– Bet mes juk dar valgome!
– Žinoma.
Aš ramiai paėmiau ir kitus patiekalus.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
– Janina, aš tiesiog mėgstu nuoseklumą. Jei žmona čia tik laikina, tuomet laikinas ir visas jos darbas. Šį maistą gaminau aš. Produktus pirkau aš. Todėl jei „laikina žmona“ išeina, kartu išeina ir jos vaišės. Nemanau, kad turėtumėte valgyti žmogaus, kuris, jūsų nuomone, čia tik trumpam, pagamintą maistą.
Nunešiau visus patiekalus į virtuvę.
Kambaryje stojo tokia tyla, kad girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas.
Kai grįžau pasiimti duonos krepšelio, anyta jau stovėjo.
– Kaip tu drįsti?! – sušuko ji. – Tu atėjai į mūsų šeimą! Privalai gerbti vyresnius ir džiaugtis, kad apskritai tave priėmėme!
Aš ramiai pažvelgiau jai į akis.
– Janina, pataisykime vieną smulkmeną. Aš neatėjau į jūsų namus. Jūs dabar sėdite mano bute. Aš jį nusipirkau dar gerokai prieš susipažindama su Tomu. Jūs valgėte maistą, kurį pirkau už savo atlyginimą. Sėdite ant baldų, kuriuos pati rinkau. Tad jei kas nors čia laikinas, tai tikrai ne aš.
Anyta neteko žado.
Ji pažvelgė į Tomą, tikėdamasi, kad šis tuoj pat mane sudrausmins.
Tačiau Tomas tylėjo.
Jis žiūrėjo į tuščią stalą.
Į trupinius.
Į beveik vieną likusį sulčių ąsotį.
Atrodė, kad pirmą kartą gyvenime jis iš tikrųjų viską suprato.
Po kelių akimirkų pakėlė galvą.
Jo žvilgsnis buvo visai kitoks.
– Mama. Rasa. Laikas važiuoti namo.
– Tomai? – nustebo Janina. – Tu leisi jai taip kalbėti su savo motina?
– Mama, šiandien tu peržengei ribą. Mano žmona niekur neišeina. Šis butas priklauso jai. Šiuose namuose viskas laikosi ant jos pečių. O jūsų viešnagė baigta.
– Vadinasi, žmoną pasirinkai vietoj motinos! – sušuko Janina.
Ji su Rasa išėjo į prieškambarį.
Tomas tylėdamas padavė joms paltus.
Atidarė duris.
Palaukė, kol jos išeis.
Ir ramiai užrakino.
Sugrįžęs apkabino mane.
Nusišypsojo.
– Atnešk mėsą atgal, – tyliai pasakė. – Man atrodo, šiandien pagaliau praregėjau. Ir, tiesą sakant, esu labai alkanas.
Mes dviese ramiai pavakarieniavome virtuvėje.
Mėsa dar buvo šilta.
Arbata – karšta.
Nuo tos dienos Janina mūsų namuose daugiau nebesirodė.
O mano vieta šeimoje pagaliau tapo tokia tvirta, kad jos jau nebegalėjo sugriauti jokie žodžiai.
