Sausio pradžioje prie mano virtuvės lango ėmė lįsti kažkoks šešėlis. Pirmą kartą pamačiau ją prie šiukšlių konteinerio, paskui – už serbentų krūmo. Per ploną kailį matėsi šonkauliai, o kiekvienas garsas iš plento pusės versdavo ją šokti atgal į tamsą. Viktorija – mano kaimynė iš antro aukšto – iškart pasakė, kad čia Utenos rajono problema, ne mano, ir kad aš tik pratinu valkatą prie lengvo gyvenimo. Bet aš jau buvau pastačiusi ant laiptelio lėkštę su sausu ėdalu.
Rytais ji ateidavo apie pusę septintų. Aš sėdėdavau prie stalo su arbata, kuri atšaldavo, kol laukdavau, kada katė išlįs iš už kampo. Ji ėsdavo godžiai, bet kiekvieną kartą, kai netyčia kresteldavau puoduką, ji, įsitempusi, nudardėdavo į kiemo gilumą. Po kelių savaičių pastebėjau, kad pilvas jai suapvalėjęs. Ne nuo ėdalo – laukėsi kačiukų.
Kaimynė Viktorija vieną vakarą pasivijo mane prie laiptinės durų ir tiesiai pasakė:
– Tu pati matai, kad ji vedasi bėdą. Nustok maitinti, tai susiras kitą kiemą.
Aš atsakiau, kad mūsų kiemo katėms skirtas šiukšlių konteineris – ne prieglauda. Viktorija nusijuokė kažkaip sausai, be garso, ir įėjo pirmoji. Man liko tik žiūrėti į jos paliktas sniego pėdas ant cemento.
O paskui katė dingo. Pilnai. Aštuonias dienas vis tiek pildavau sausą maistą į lėkštę ir išmesdavau permirkusį. Vaikščiojau po mišką už namų su telefonu ir garsiai šaukiau „cip cip cip“, jausdamasi kvailai, bet negalėjau sėdėti virtuvėje, kai už lango tik vėjas ir tuščias lėkštės dugnas.
Šįryt, kai atidariau balkono duris, norėdama išpilti vandenį nuo lietvamzdžio, ji sėdėjo ant durų slenksčio. Burnoje laikė kažką mažą, kabantį kaip skudurėlį. Prieš mano akis ji padėjo ant kilimėlio prie šaldytuvo kačiuką – mažytį, dar su šlapiomis ausytėmis – ir atsitraukė per žingsnį.
Aš stovėjau basomis ant šaltų plytelių ir negalėjau nei įkvėpti, nei pajudėti. Katė nežiūrėjo į mane. Ji nuėjo tiesiai prie lėkštės, kurią buvau palikusi prie šaldytuvo dar vakar, ir ėmė ėsti. Taip ramiai, lyg būtų čia gyvenusi visada. Lyg aš būčiau ne žmogus, o durų stakta.
Kačiukas cyptelėjo. Aš pritūpiau prie jo. Jis buvo pilkas, su balta dėme ant smakro, akys dar užmerktos. Katė baigė ėsti, apsilaižė ir priėjo prie manęs. Aš net negalėjau atsikelti – tik sėdėjau ant šaltų plytelių ir žiūrėjau, kaip ji pirmą kartą pati prisilietė prie mano kelio.
Tada ji atsigulė ant mano pėdos – tiesiog taip, pilvu prie šalto grindų, ir ėmė laižyti savo kūdikį. Aš jutau jos šilumą per kojinę. Nieko nesakiau. Telefonas ant stalo sucypė – gavau priminimą iš autoserviso apie žieminių padangų keitimą. Aš jį numečiau į šoną.
Po dešimties minučių jau sėdėjau ant grindų su naktiniais marškiniais ir ieškojau internete kačių namelio su šildomu kilimėliu. Parduotuvė buvo Biržų gatvėje, pristatymas kitą dieną. Užsakiau ir minkštą gultą, ir kelis pakelius kačiukų maisto – tokį, kurio man niekada nereikėjo, bet kaina neatrodė svarbi. 46 eurai su pristatymu. Dar įsidėjau į krepšelį metalinį dubenėlį su neslystančiu dugnu, nes prisiminiau, kaip senoji lėkštė slysdavo po katės letenomis.
Į duris pasibeldė Viktorija. Aš neatidariau. Ji dar du kartus pabeldė, paskui kažką subambėjo už durų ir nuėjo. Pro virtuvės langą mačiau, kaip ji stovi prie konteinerio ir žiūri į mano pusę. Nesvarbu.
Katę – dabar aš ją vadinu sesute Migle – kitą rytą radau prie durų su antru kačiuku dantyse: šitas buvo tamsiai pilkas, beveik juodas. Ji nešiojo juos po vieną, tyliai, be jokio triukšmo, ir kiekvieną kartą prieš padėdama ant chalato pastatydavo ausis stačias, tarsi klausydama, ar kambaryje saugu.
Miglė nebegūžėsi kiekvieną kartą, kai aš atsistoju. Ji nebegręžiojo ausų į šaldytuvo dūzgesį. Ji gulėjo ištiesusi letenas, o ne susirietusi kamuoliuku – aš tai pastebėjau tik trečią dieną, kai ji pirmą kartą užmigo neužsidengusi snukio uodega.
Trečią kačiuką radau vakare, prie laiptelio į balkoną – jis buvo rudaplaukis su baltu snukučiu, atrodė lyg piešinys iš vaikiškos knygos. Miglė sėdėjo šalia ir laukė, kol paimsiu jį ant rankų, tarsi tikrindama, ar žinau, ką su juo daryti.
Aš paskambinau į prieglaudą „Pifas“ Utenos rajone. Jie paaiškino, kad jei katė pati atsivedė jauniklius į namus, reikia tiesiog užtikrinti jai ramybę ir gerą mitybą. Paskui pridūrė: „Bet jūs jau žinote, kad ji pasirinko jus“.
Ne, aš nežinojau. Aš tik dabar pradėjau suprasti.
Ketvirtąjį kačiuką – juodą, urzgiantį net ant savo uodegos – Miglė atnešė tik po dviejų dienų, jau kai buvau tikra, kad daugiau nebėra. Radau jį po vakarienės, kai ji staiga išnyko iš virtuvės ir grįžo su juo per pusvalandį, sušlapusi nuo lietaus.
Užsisakiau pas Utenos veterinarijos gydytoją Oną Bliujienę. Paskyriau vizitą ketvirtadieniui 9 valandai ryto. Miglei reikėjo patikros, kačiukams – įvertinti, ar jie sveiki. Poni Bliujienė atvyko pati, nes Miglė nesileido imama į transportavimo dėžę. Ji apžiūrėjo visus keturis kačiukus ir vieną po kito surašė kortelėse: pilką su balta dėme ant smakro, tamsiai pilką, rudaplaukį baltu snukučiu ir juodąjį, kuris net gydytojos rankose urzgė ant savo uodegos.
Kai gydytoja išėjo, aš suskaičiavau, kiek pinigų turiu atidėti: trys skiepai kiekvienam kačiukui, sterilizacija po dviejų mėnesių, maistas su kalciu. Viso – beveik du šimtai eurų. Atsidariau sąskaitą ir pervedžiau pinigus į atskirą taupymo sąskaitą, pavadinau ją „Kiemo“.
Viktorija šeštadienį sustabdė mane prie laiptinės. Ji laikė rankoje kažkokį skelbimą apie laukinių gyvūnų šėrimą ir garsiai perskaitė:
– „Gyvūnų maitinimas viešose vietose gali užtraukti baudą iki trisdešimties eurų“. Matai? – ji bakstelėjo pirštu į popieriaus kampą.
Aš paėmiau popierių, perskaičiau. Paskui atsakiau:
– Mano kiemas – ne vieša vieta. Bet jei nori, galiu parodyti, kur stovi mano balkonas ir kur prasideda tavo teritorija.
Viktorija apsimetė, kad nekenčia manęs nuo pat žiemos. Bet aš mačiau, kaip ji šįryt pro virtuvės langą žiūrėjo, kai Miglė per kiemą nešė paskutinį kačiuką. Aš mačiau, kaip Viktorija lūpomis suformavo kažką, kas atrodė ne kaip pyktis, o kaip pavydas.
Dabar aš kiekvieną vakarą sėdžiu virtuvėje prie stalo ir žiūriu, kaip Miglė moko kačiukus ėsti iš dubenėlio. Pilkasis su balta dėme ant smakro nuolat nukrenta ant šono. Juodasis urzgia ant savo uodegos. O rudaplaukis baltu snukučiu bando lipti ant mano šlepetės, nors dar nemoka pakelti pilvo nuo plytelės.
Aš nusprendžiau, kad visi keturi liks čia. Ne todėl, kad man jų gaila. Todėl, kad jie jau turi vardus: pilkasis su balta dėme – Rūkas, tamsiai pilkasis – Smilga, juodasis – Pankas, rudaplaukė baltu snukučiu – Milda. Ir jau priklauso šitai virtuvei, šitam kambariui, šitam gyvenimui.
Viktorija šįryt atėjo prie mano durų. Be jokio popieriaus. Ji klausė, ar turiu kokių nereikalingų dėžių – jos dukra daro mokyklinį projektą apie beglobius gyvūnus. Aš padaviau jai kartoninę dėžę iš po batų, kurioje dar buvo popieriaus skiautės. Ji paėmė.
Jau užvėrus duris, pamačiau pro langą, kad Viktorija prie konteinerio pritūpė ir kažką padeda ant žemės. Priėjau arčiau – ji buvo palikusi lėkštę su pienu. Tuščią plastikinę dėžę pavertė priedanga nuo lietaus.
Aš nusišypsojau ir grįžau prie virtuvės stalo peržiūrėti veterinarijos gydytojos rekomendacijų. Milda tuo metu jau buvo įsikorusi į mano seną chalatą, susirietė ant rankovės ir užmigo, o Miglė gulėjo šalia, uodegos galiuku tvirtai apglėbusi visus keturis vardu jau vadinamus kačiukus.
