Vytautas atsisėdo prie virtuvės stalo Šiauliuose, atsuko telefono ekraną nuo lango ir dar kartą perskaitė žinutę. Mila rašė trumpai: "Aš laukiu atsakymo. Iki penktadienio."
Penktadienis. Lygiai po trijų dienų.
Jam šešiasdešimt dveji. Su Regina jie kartu keturiasdešimt vienerius metus — nuo tada, kai abu dirbo tame pačiame cukraus fabrike Panevėžyje, ji buhalterijoje, jis ekspedicijoje. Užaugino du sūnus, sulaukė penkių anūkų, prieš dvejus metus persikėlė į Šiaulius, arčiau jaunesniojo sūnaus šeimos. Turi namelį su nedideliu sodu, kur Regina augina agrastus ir vyšnias, o jis kiekvieną rudenį taiso stogo latakus, nors jau seniai galėtų samdyti žmogų.
Su Mila susipažino pavasarį, kirpykloje prie autobusų stoties. Jai trisdešimt septyneri, ji ten dirba administratore, po skyrybų augina dukrą vieną. Vytautas atėjo pasikirpti, laukė eilėje, jie prasikalbėjo apie nieką — apie tai, kad lauke šalta kovui, apie tai, kad kirpėja vėluoja. Po savaitės jis vėl atėjo, nors plaukai dar nebuvo užaugę.
— Aš pati nesuprantu, kaip taip išėjo, — sako jis dabar, žiūrėdamas į stiklinę su atvėsusia arbata. — Su Regina viskas ramu, buvo visko per tuos metus — ir skyrybų mėnesį prieš dvidešimt aštuonerius metus, kai ji išvažiavo pas seserį į Klaipėdą, ir barnių dėl pinigų, ir tylos savaičių. Bet niekada nebuvo tokio jausmo, kad širdis stringa krūtinėje kaip dvidešimtmečiui.
Su Mila jis pradėjo susirašinėti kasdien. Paskui susitikinėti kavinėje prie autobusų stoties, po darbo, "atsitiktinai". Paskui — vieną kartą viešbutyje Panevėžyje, kur sakė Reginai važiuojantis pas seną kolegą į laidotuves.
Prieš dvi savaites jis pasakė Milai tiesą.
— Aš turiu žmoną, vaikus, anūkus. Aš juos myliu. Bet sutikau tave, ir gyvenimas tapo šviesesnis. Prašau, nepalik manęs.
— Aš viską suprantu, — atsakė ji. — Bet meiluže būti nesutinku. Todėl tu turi pasirinkti: arba aš, arba tavo šeima.
Jis grįžo namo tą vakarą ir Regina, kaip visada, kepė bulvinius blynus, virtuvėje kvepėjo alyvomis ir svilinta sviesto duobute keptuvėje, o per televizorių ėjo vakaro žinios apie orus. Ji paklausė, kodėl jis toks tylus. Jis atsakė, kad tiesiog pavargo darbe.
Tą naktį jis negulėjo šalia jos. Sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo į kaimyno šunį, kuris lojo į mėnulį už lango, ir bandė sudėlioti gyvenimą į du stulpelius, kaip sąskaitą.
Vieną iš tų vakarų Regina jį ir prigavo.
Ji nieko neieškojo specialiai. Tiesiog jo telefonas užsivedė ekranas, kol jis buvo lauke, o ji ėjo pro šalį su skalbinių krepšiu — ir pamatė žinutę iš kontakto, pavadinto "M. Kirpykla". Žinutę, kurioje nebuvo nieko apie plaukus.
Ji nesukėlė skandalo. Nemetė lėkščių, neverkė garsiai. Tiesiog atsisėdo prie to paties virtuvės stalo, kur jis dabar geria atvėsusią arbatą, ir pasakė:
— Aš žinau apie Milą. Nesvarbu, iš kur. Svarbu, ką tu dabar darysi.
Jis bandė teisintis, sakė, kad pats nesupranta, kaip taip atsitiko, kad myli abi skirtingai, kad negali pasirinkti.
— Tau nereikia man nieko aiškinti, — pasakė Regina. — Man reikia žinoti vieno: ar tu lieki, ar išeini. Iki rytojaus vakaro.
Ir išėjo į miegamąjį, uždarydama duris — ne trenkdama, tiesiog uždarydama, kaip uždaro duris, kai baigiasi pokalbis.
Kitą dieną, kol jis dar svarstė, Regina nuvažiavo pas advokatę, su kuria dirbo dar cukraus fabriko laikais. Pasiėmė aplanką su namelio Šiauliuose dokumentais — namas buvo įregistruotas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, bet indėlis banke, dvidešimt aštuoni tūkstantai eurų, sutaupyti per pastaruosius septynerius metus iš abiejų pensijų ir Vytauto papildomo darbo apsaugos firmoje, buvo jos vardu. Ji uždarė bendrą sąskaitą, kuria jie naudojosi kasdieniams pirkiniams, ir atidarė naują, tik savo vardu. Paskambino sūnui į Vilnių ir tiesiog pasakė: "Tėvas turi meilužę. Aš priėmiau sprendimą."
Vakare, kai Vytautas grįžo namo, ant virtuvės stalo gulėjo aplankas. Viduje — nuosavybės dokumentų kopijos, banko išrašas ir vienas lapas, kuriame Regina savo ranka surašė, kas kam priklauso, jei jie skirsis: namas — pusiau, indėlis — jai, nes tai jos, mašina — jam.
— Aš nelaukiu, kol tu apsispręsi tarp manęs ir tos moters, — pasakė ji, stovėdama prie stalo, rankomis atsirėmusi į jo kraštą. — Aš jau apsisprendžiau už save. Tu gali eiti pas Milą, gali likti čia — bet nebe kaip vyras, kuriam aš viską atiduodu nesvarstydama. Nuo šiandien kiekvienas mūsų sprendimas dėl pinigų, dėl namo, dėl visko — bus priimamas su advokate, ne prie šio stalo naktį.
Jis atsisėdo, pavartė lapus, ilgai žiūrėjo į skaičių — dvidešimt aštuoni tūkstantai — ir suprato, kad tai nėra grasinimas. Tai jau padaryta.
Milai jis parašė kitą rytą, kirpykloje, kai ji stovėjo prie veidrodžio ir plovė šepetėlius.
— Aš negaliu, — pasakė jis. — Ne todėl, kad myliu ją labiau. O todėl, kad supratau — aš neturiu ką tau duoti, ko dar neturėtų ji. Man reikia keturiasdešimt vienerių metų, o ne trisdešimt septynerių dienų.
Mila nieko neatsakė, tik padėjo šepetėlį ant lentynos ir nusisuko prie kito kliento.
Namie Regina jo nelaukė su blynais. Ji sėdėjo terasoje su puodeliu arbatos ir žiūrėjo į savo agrastų krūmus, kuriuos rudenį reikės genėti.
— Aš grįžau, — pasakė jis.
— Matau, — atsakė ji, nepasisukdama. — Aplankas vis tiek lieka pas advokatę. Ir sąskaita lieka atskira. Ne todėl, kad netikiu, jog liksi. O todėl, kad daugiau nenoriu sužinoti tiesą per atsitiktinai užsivedusį ekraną.
Jis linktelėjo ir atsisėdo šalia, į kitą kėdę, ne per arti. Kaimynystėje kažkas įjungė radiją, ir per atvirą langą sklido vakarinių žinių balsas — apie tai, kad rytoj vėl bus lietaus. Regina pastūmė jam antrą puodelį, be jokio žodžio, ir jis suprato, kad tai nėra atleidimas. Tai tik pradžia ilgo skaičiavimo, kurį dabar ves ne jis.
