Aš užaugau vaikų namuose, todėl žodį „tėtis“ ilgai laikiau tik svetimu garsu. Paskui atsirado Dominykas. Ir dvylika metų aš buvau įsitikinęs, kad esu laimingas.
Mano vaikystė kvepėjo chloru ir valdiška koše. Dviaukštės lovos, bendri dušai, auklėtojų pamainos — vienos šypsodavosi, kitos tik žiūrėdavo į laikrodį. Ten, Kauno pakraštyje, prie pat geležinkelio pylimo, aš sutikau Martą. Ji mokėjo iš nieko pasidaryti šventę: per gimtadienį man padovanojo tuščią degtukų dėžutę, viduje ant popierėlio buvo parašiusi „čia laikyk norus“. Aš tą dėžutę tebeturiu. Ji stovi stalčiuje tarp kojinių, nors visi norai, atrodo, jau išsipildė.
Marta pastojo labai jauna. Apie vaiko tėvą niekada nepasakojo. Kartą telefonu prasitarė tik tiek: „Jo nebėra. Taškas.“ Aš neklausinėjau. Ji pati užaugo be tėvų, todėl mokėjo užbaigti temas, kurių nenorėjo liesti.
Avarija įvyko lapkritį, ant apledėjusios magistralės prie Jonavos. Martos automobilis trenkėsi į vilkiką. Jai buvo dvidešimt šešeri. Mažasis Dominykas sėdėjo galinėje kėdutėje ir atsipirko dviem mėlynėmis bei smegenų sutrenkimu.
Kai atėjau į ligoninę, jis sėdėjo palatoje ir laikė prie krūtinės nudriskusį pliušinį kiškį. Ne meškiuką, o kiškį — balto kailio, su viena ausimi trumpesne. Pakėlė į mane akis ir paklausė: „Kur mama?“ Man reikėjo atsakyti dvejų metų vaikui, kuris dar nesuprato žodžio „nebėra“.
— Dabar aš čia, — pasakiau.
Jis tylėdamas ištiesė ranką. Pirštukai buvo šalti, nors palatoje kaito radiatorius. Tada aš pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia būti atsakingam už kito žmogaus kvėpavimą.
Globos dokumentus tvarkiau beveik penkis mėnesius. Per tą laiką Dominykas gyveno laikinoje vaikų globos įstaigoje. Aš važiuodavau pas jį kas antrą dieną — iš Kauno į Kėdainius, paskui atgal. Trisdešimt aštuoni kilometrai į vieną pusę, vairuotojas žinojo kiekvieną posūkį. Kartais Dominykas tiesiog sėdėjo man ant kelių ir tylėjo. Kartais verkdavo naktį taip, kad auklėtojos kviesdavo mane telefonu. Aš klausydavausi jo verksmo per garsiakalbį ir nieko negalėjau padaryti.
Kai pagaliau gavau teisę jį pasiimti, atvažiavau su vieninteliu noru: kad jis niekada nebegalvotų, jog yra vienas.
Pirmieji metai buvo tylūs kaip sniegas. Dominykas nešaukdavo, nepykdavo, nereikalaudavo. Jis tiesiog laukdavo, kol aš išeisiu. Per pusryčius žiūrėdavo į duris, lyg tikėdamasis, kad jos bet kada atsidarys. Naktimis šnabždėdavosi su tuo kiškiu — aš girdėdavau per sieną, bet niekada nesikišau. Kartais jam užtekdavo, kad atsisėdu ant lovos krašto ir pradedu pasakoti apie Martą: kaip ji kartą naktį iš vaikų namų išsivedė mus prie upės, kaip basomis brido per rudeninį Nemuną ir rėkė iš laimės.
Paskui atėjo mokykla. Dominykas nešė namo penketukus, piešė man atvirukus su kreivai užrašytu žodžiu „tėti“ ir kas rytą pats užsirišdavo batų raištelius, nes nenorėjo, kad jam padėčiau. Aš niekada neverčiau jo vadinti mane tėčiu. Tiesiog juo buvau.
Kai jam buvo dešimt, jis pirmą kartą pavadino mane tėčiu garsiai. Tai įvyko virtuvėje: aš pjaustiau svogūnus, jis buvo užsiėmęs namų darbais. „Tėti, ar galiu gauti dar vieną sąsiuvinį?“
Aš nusisukau, nes akyse susigėrė dūmai. Svogūnai, pasakiau.
Ieva atsirado pernai, kovo pradžioje. Ji buvo architektė, turėjo dukrą iš pirmos santuokos ir įprotį gerti kavą tik iš mažų puodelių. Susipažinome vaistinėje: jai iškrito piniginė, aš padaviau, ji pasakė, kad aš turiu sąžiningas rankas. Po trijų mėnesių aš jai prisipažinau, kad noriu ją vesti.
Dominykas ją priėmė be maišto. Ieva nebandė būti jo mama, ir tai buvo teisinga. Ji tiesiog būdavo šalia — kartais atnešdavo jam šilto pieno su medumi, kai jis kosėdavo, kartais padėdavo su anglų kalbos rašiniais. Jiedu prisijaukino vienas kitą be didelių žodžių.
Vestuvės buvo birželį, civilinės, Kauno rotušėje. Dominykas stovėjo šalia manęs su alyviniu kaklaraiščiu, kurį pats išsirinko, ir laikė žiedus.
Aš tada nežinojau, kad prieš kelias savaites jau buvo perskaitęs laišką, nuo kurio viskas turėjo pasikeisti.
Pirmą kartą kažką ne taip pastebėjau spalio viduryje. Dominykas pradėjo užrakinti savo kambarį. Paskui nustojo palikti telefoną svetainėje. Kartą naktį prabudau ir pamačiau po jo durimis šviesos ruoželį. Pabeldžiau — jis staiga išjungė šviesą, lyg būtų laukęs, kol mane sugaudys miegas.
— Viskas gerai, — pasakė pro duris.
Balsas buvo pernelyg lygus.
Ieva pirmoji apie tai užsiminė. Mes valgėme vakarienę, ji smeigė šakute į agurką ir pasakė, kad Dominykas jau antrą savaitę paskutinę pamoką praleidinėja. Klasės auklėtoja jai paskambino, nes aš buvau darbe.
— Jis kažkur eina, — pasakė ji. — Ir niekam nesako.
Aš atsikirtau, kad paaugliams reikia erdvės. Bet paskui pats pamačiau: jis grįžo po aštuonių vakaro, šlapias nuo lietaus, nors tą dieną lijo tik po pietų. Rankose jis laikė mažą popierinį maišelį, kurį iškart nusinešė į kambarį.
Tada atėjo tas sekmadienis.
Ieva man buvo pasakiusi, kad skalbti reikia viską, įskaitant Dominyko patalynę. Aš buvau garaže, kai ji paskambino. Jos balsas virpėjo.
— Ar gali ateiti į vidų?
Ji stovėjo prie rašomojo stalo Dominyko kambaryje. Stalčius buvo ištrauktas. Ant palangės gulėjo senas vokas ir mažas sąsiuvinis su odiniu viršeliu.
— Raktą radau po gegutės laikrodžiu, — pasakė ji. — Nenorėjau naršyti. Bet stalčių užsikirto.
Aš paėmiau voką. Ant jo buvo mano vardas, užrašytas ranka, kurią būčiau atpažinęs net po trisdešimties metų. Marta visada rašydavo „i“ su mažu taškeliu ne vietoje.
Pirštai drebėjo. Aš atplėšiau voką ir ištraukiau vienintelį lapą.
„Mykolai, jei skaitai šį laišką, vadinasi, manęs jau nėra. Turiu tau pasakyti tai, ko nesakiau gyva. Dominyko tėvas nėra miręs. Jis gyvas. Ir jis žino, kad mes gyvename Kaune.“
Laiškas baigėsi. Kitas sakinys buvo išplėštas. Kažkas paėmė antrą lapą ir paliko tik nelygų kraštą.
Ieva stovėjo už manęs, rankos suspaustos į kumščius. Aš girdėjau, kaip jai dunda širdis.
— Toliau nieko, — pasakė ji.
Aš atsiverčiau sąsiuvinį. Pirmame puslapyje stovėjo Dominyko rašysena: „Jei man kas nors atsitiks, tėtis turi sužinoti tiesą.“
Po juo buvo datos. Įrašai trumpi, lyg telegramos.
„Spalio 9. Jis vėl laukė prie autobusų stoties. Apsimečiau, kad nemačiau.“
„Spalio 17. Jis sako, kad nesiruošia manęs atimti. Bet kodėl tada sekioja?“
„Lapkričio 2. Tėtis neturi žinoti. Ne dabar. Aš turiu sutvarkyti pats.“
Aš perskaičiau paskutinį įrašą tris kartus. „Sekmadienį, 15 val., prie fontano Laisvės alėjoje. Jis žada atnešti nuotraukas.“
Šiandien buvo sekmadienis. Dabar buvo dešimt minučių po trijų.
Aš pažiūrėjau į Ievą. Ji pažiūrėjo į mane.
— Kur Dominykas? — paklausiau.
Jis stovėjo tarpduryje. Basas, su sulamdytais marškinėliais, rankose laikė telefoną. Veidas buvo baltas kaip popierius, kurį laikiau rankose.
— Tu skaitei, — pasakė.
Tai nebuvo klausimas.
— Kas jis? — paklausiau.
Dominykas atsirėmė į durų staktą, tarsi kitaip būtų nukritęs.
— Vytas. Jis sako, kad yra mano biologinis tėvas.
Aš atsisėdau ant kėdės, nes kambarys pradėjo sukiotis.
— Kiek laiko jis tave persekioja?
— Pusmetį.
— Kodėl nesakei?
— Nes bijojau, kad tu liausiesi mylėjęs mane.
Jis ištarė tai taip paprastai, kad man užgniaužė kvapą. Tada jis lėtai pakėlė ranką ir parodė ekraną. Paskutinė žinutė buvo atsiųsta prieš septynias minutes.
„Laukiu. Jei neateisi, ateisiu pas tave. Žinau adresą. Žinau ir tėvą. Mykolą. Geriau pasikalbėkime gražiai.“
Aš perskaičiau žinutę du kartus. Vytas žinojo, kur gyvename. Žinojo mano vardą. Žinojo, kad Dominykas turi kam pasakoti.
Atsistojau ir paėmiau raktus.
— Važiuojam.
Dominykas pažvelgė į mane su tokia viltimi, kad man suspaudė krūtinę.
— Tu nepyksti?
— Pykstu, kad nemiegojai dėl šito pusę metų. Dabar važiuojam.
Laisvės alėja tą popietę buvo pilna žmonių. Sklido šviežių bandelių kvapas iš kepyklos, prie fontano sukiojosi balandžiai, kažkur grojo gatvės muzikantas. Viskas buvo taip įprasta, šventadieniška, kad vyras, stovintis pačiame viduryje, atrodė kaip dėmė ant švaraus stiklo.
Jis buvo aukštas, liesas, trumpai kirptais žilais plaukais. Vilkinčis odine striuke, kuri per daug nudėvėta šiam amžiui. Jis iškart mus pastebėjo. Ne mūsų, o Dominyką. Ir nusišypsojo.
— Atėjai.
— Aš ne vienas, — atsakė Dominykas.
Vytas pažvelgė į mane. Jo veide pasirodė atsargumas, bet ne baimė.
— Tu Mykolas, — tarė jis.
— O tu Vytas, — atsakiau. — Sakei, kad nori pasikalbėti. Kalbėk.
Jis giliai įkvėpė. Jo rankos buvo sudirgusios, nagai apgraužti iki gyvo. Jis pradėjo pasakoti, kad prieš penkiolika metų dirbo stotyje, kad mylėjo Martą, bet išsigando atsakomybės. Paskui išvyko į Airiją. Grįžo po dešimties metų, sužinojo apie sūnų. Bandė rašyti, bet niekas neatsakė.
— Aš nesiruošiu jo atimti, — pasakė jis. — Aš tik noriu būti dalis jo gyvenimo.
Jis kalbėjo švelniai. Bet aš mačiau, kaip jis žiūri į Dominyką — ne kaip tėvas į vaiką, o kaip žmogus į daiktą, kurį reikia atgauti.
— Kodėl grasinai? — paklausiau.
Jis suraukė kaktą.
— Negrasinau.
— „Jei neateisi, ateisiu pas tave.“ — perskaitė Dominykas.
Vytas mostelėjo ranka.
— Tai ne grasinimas, o pažadas. Aš norėjau, kad tu atsakytum.
Aš padariau žingsnį į priekį.
— Klausyk dabar. Dominykas nėra tavo nuosavybė. Jis žmogus. Mano sūnus.
Vyras pažvelgė pro mane į Dominyką.
— Žmogus turi žinoti savo kraują.
Tada Dominykas padarė tai, ko aš nesitikėjau. Jis išsitraukė iš kuprinės kiškį. Tą patį, nudriskusį, su viena trumpesne ausimi.
— Ar žinai, iš kur aš jį gavau?
Vytas sumirksėjo.
— Iš mamos.
— Tai vienintelis dalykas, kurį man paliko mama. Ir aš jį turėjau dar prieš tave.
Jis padėjo kiškį ant fontano krašto. Tada atsistojo priešais Vytą, labai arti.
— Aš atėjau pasakyti tik vieną: aš tavęs nebijau. Bet aš tavęs nepažįstu. Ir neprivalau.
Vytas norėjo kažką atsakyti, bet Dominykas pakėlė ranką.
— Tu grasinai mano tėvui. Tu grasinai man. Tokie tėvai reikalingi ne tam, kad tave augintų, o tam, kad patys pasijustų geresni. Aš turiu tėtį. Jis čia.
Jis apsisuko ir pažvelgė į mane. Jo akyse nebuvo ašarų. Buvo ramybė.
— Važiuojam namo.
Aš linktelėjau. Vytas dar kažką šaukė, bet mes jau ėjome per aikštę. Dominykas susiėmė mane už rankos. Pirmą kartą nuo pradinių klasių.
Naktį aš išėmiau iš stalčiaus degtukų dėžutę, tą, kur Martos dovana. Atidariau. Viduje vis dar gulėjo susisukęs popierėlis su užrašu. Aš pasiėmiau rašiklį ir ant antro lapelio užrašiau: „Dominykas — mano sūnus. Visados.“
Dėžutę padėjau ant stalo.
Paskui užėjau į Dominyko kambarį. Jis miegojo, apkabinęs kiškį. Aš atsisėdau ant grindų, atsirėmiau nugara į lovą ir klausiausi, kaip jis kvėpuoja.
Ryte radau telefono žinutę iš nežinomo numerio:
„Aš tavęs dar pasieksiu.“
Aš išsaugojau numerį. Paskui paskambinau advokatui.
Po dviejų savaičių Dominykas gavo oficialų pranešimą: Vytas pateikė prašymą dėl tėvystės nustatymo.
Mes sėdėjome virtuvėje. Aš padėjau telefoną ant stalo. Dominykas žiūrėjo į popierių.
— Ko jis nori?
— Jis nori teisės į tave.
— Aš nesutiksiu.
— Tau nereikės vienam.
Kitą rytą aš nuėjau į seniūniją ir pasiėmiau visus dokumentus: globos skyrimo, įvaikinimo, mokymosi, sveikatos. Susidėjau į segtuvą. Užrašiau pavardę ant viršelio. Tada parašiau laišką.
„Vytai, aš tave suprantu. Bet tu niekada nebuvai ir nebūsi Dominyko tėvas. Tu gali pateikti prašymą. Aš pateiksiu šitai: dvylika metų ligų, naktų, pirmų žingsnių, mokyklos, verksmo ir meilės. Tau nėra su kuo kovoti. Nes tu atėjai į namus, kuriuose jau yra šeima.“
Segtuvo pirmame puslapyje įdėjau nuotrauką: mes su Dominyku prie Nemuno, jam aštuoneri. Rankose jis laiko mažytę žuvelę, iškėlęs ją prieš save taip aukštai, tarsi tai būtų taurė. Abu juokiamės.
Kitą šeštadienį Vytas pasirodė prie mūsų kiemo vartų. Atvežė kažkokį popierių. Aš išėjau be rakto, be telefono, tik su tuo segtuvu.
— Čia genetinis tyrimas, — pasakė jis.
Aš paėmiau popierių. Perskaičiau. Ten buvo parašyta tai, ką jau žinojau: Dominykas — jo biologinis sūnus.
— Ir kas? — paklausiau.
— Tu turi leisti man su juo susitikti.
Aš padaviau jam segtuvą.
— Atversk.
Jis atvertė. Pirmoji nuotrauka, kurioje Dominykas šypsosi. Paskui antra: mes du apsnigti, su kastuvais. Trečia: Dominyko pirmieji važiavimai dviračiu, aš bėgu iš paskos.
— Tai tavo genetika, — pasakiau. — O čia tėvystė.
Vytas žiūrėjo į nuotraukas. Jo rankos pradėjo drebėti.
— Tu negali…
— Galiu. Dominykas jau pasirinko. Teisme jis sakys tą patį. Ir jei reikės, sakysiu aš.
Jis ilgai stovėjo su tuo segtuvu rankose. Paskui padėjo jį ant senos medinės sūpynės, kurios buvo mūsų kieme nuo tada, kai Dominykas buvo trejų.
— Aš tik norėjau… — pradėjo jis.
Aš papurčiau galvą.
— Tu norėjai įrodyti, kad buvai. Bet tu nebuvai.
Vytas apsisuko ir nuėjo. Aš stovėjau kieme, kol jis pasiekė stotelę. Jis taip ir neatsisuko.
Vakare Dominykas atnešė man arbatos. Niekada to nedarydavo. Jis padėjo puodelį prieš mane, o pats atsisėdo ant palangės.
— Kiek tau metų, kai tu išvažiavai iš vaikų namų?
— Septyniolika.
— Kas tave labiausiai skaudino?
Aš pagalvojau.
— Tai, kad niekas niekada nežiūrėjo, ar aš grįžau vakare.
Jis lėtai pasiėmė iš kišenės tą patį kiškį ir padėjo man ant kelių.
— Dabar visada kas nors laukia.
Po kelių dienų aš nuėjau pas advokatą ir pasirašiau prašymą apriboti Vytui bet kokį kontaktą, kol Dominykas bus nepilnametis. Sumokėjau šešiasdešimt eurų už dokumento patvirtinimą. Tai buvo pigiausias dalykas, kokį esu pirkęs, ir brangiausias.
Vakar Dominykas man atnešė dėžutę, kurią pats nukalė per darbų pamoką. Ant dangtelio išdegino vieną žodį: „Tėtis“.
Aš atidariau savo stalčių, išėmiau senąją degtukų dėžutę su Martos popierėliu ir įdėjau ją į naująją, medinę, dar kvepiančią pjuvenomis.
Dienos pabaigoje name užgeso šviesa. Aš stovėjau prie Dominyko kambario durų ir klausiausi, kaip jis kvėpuoja. Už durų buvo tylu, tik retkarčiais sugirgždėdavo lova, kai jis apsiverčia miegodamas.
— Tau nereikia to daryti, — pasakė jis kartą pro duris, žinodamas, kad aš ten stoviu.
Aš nieko neatsakiau. Tiesiog likau stovėti dar kelias minutes, kol jo kvėpavimas vėl išsilygino.
