Telefonas sucypė lygiai penkiolika minučių po penkių. Reginos ranka automatiškai nuslydo į naktinį stalelį, širdis daužėsi dar prieš išgirstant balsą.
„Ponia Jankauskiene? Čia Kauno apskrities policija. Jūsų duktė, Agnė Vaitkutė, rasta ant suoliuko prie Savanorių prospekto autobusų stotelės. Kraujuoja. Greitoji jau vyksta.”
Reginos pėdos basos atsidūrė ant šalto laminato. Net neatsisveikinusi numetė ragelį, nusitraukė nuo kabyklos paltą, įsispyrė į kažkieno sportbačius prie durų ir išskubėjo. Pro langą dar matė, kaip pirmosios balandžio šerkšno sruogos limpa prie stiklo.
Greitoji sustojo prie pilkšvo stalinio namo po aštuoniolikos minučių. Kol važiavo pro tuščias Kauno gatves, mirksinčios švyturėlių mėlynos ir raudonos spalvos daužėsi į akių tinklainę, o kiekvienas stabdymas prie raudonos siuntė skausmingą virpulį per krūtinę. Regina spaudė telefono kampą taip, kad plastikas braškėjo.
Stotelė atrodė kaip išplėšta iš pamiršto sapno. Sustojęs autobusų paviljonas, aplipęs nulupinėtais reklamų likučiais, ir ant žemės – sulinkusi figūra. Tamsūs plaukai, pilkai žalsvas lietpaltis, kurį Regina pažino iš karto. Agnė. Jos nėščia, penkis mėnesius nešiojanti dukra.
Medikai jau klūpojo šalia. Vienas fiksavo kaklą, kitas tvirtino lašinę. Ant asfalto po jos galva lėtai plėtėsi tamsiai raudona balutė. Reginą pasitiko policininkas, vyresnysis specialistas Mantas Kazlauskas, kurio veidas buvo sutrikęs.
„Ponia Jankauskiene. Jūsų dukra rasta be sąmonės. Yra rimtų sužalojimų – lūžusi ranka, prakirsta galva, įtariamas vidinis kraujavimas. Gydytojai įtaria, kad ji galėjo nukristi nuo laiptų.” Jis mostelėjo į betoninius laiptus, vedančius link apleisto sandėlio.
Regina priėjo prie neštuvų. Agnės veidas buvo išbalęs, lūpos pamėlusios. Kai seselė pakėlė antklodę, motina pamatė, kad dukters riešas išsuktas keistu kampu, o pilvas – vis dar apvalus, bet pernelyg ramus.
Pasilenkė. Agnės blakstienos sudrebėjo.
„Mama…“ – vos girdimai iššnabždėjo ji, kol akių vyzdžiai vėl užsirito. O tada, lyg pribaigdama, pridūrė: „Darius… neleisk…“
Lygiai tuo metu į stotelę įsibėgo tamsus visureigis. Iš jo iššoko Darius Vaitkus, Agnės vyras. Jis buvo apsivilkęs nepriekaištingai švarius marškinius, tarsi nebūtų ką tik pašokęs iš lovos. Jo veide švietė tokia teatrališka neviltis, kad Reginą nupurtė.
„Agnė! Kas jai?!“ – jis puolė prie neštuvų, bet medikai jį sulaikė.
Regina stebėjo. Ji matė, kaip jis susijaudinęs traukia telefoną, kaip jo nykštys greitai braukia per ekraną. Ji priėjo arčiau, kol Darius skaitė žinutę, ir iš šono pamatė siuntėjo vardą: „Mama“. Ir tris žodžius: „Ar pavyko?“
Darius akimirksniu ištrynė žinutę. Pakėlė galvą ir sutiko Reginos žvilgsnį. Jo akyse nebuvo skausmo. Ten buvo tik šaltis, kurio ji niekada gyvenime negalėjo pamiršti.
Ligoninėje, Kauno klinikų priimamajame, laukimas virto klampia valanda. Agnė buvo operacinėje. Darius sėdėjo kampe, nervingai spragsėdamas pirštais. Kai pasirodė gydytoja Jūratė Stankuvienė, akušerė-ginekologė, jis pašoko pirmas.
„Su jumis kalbėsiu atvirai,“ – pradėjo gydytoja, jos balsas buvo santūrus. „Agnės būklė stabili, nors blužnis buvo plyšusi – ją pavyko išsaugoti. Kūdikis, ačiū Dievui, gyvas. Tačiau… yra dalykų, kurie kelia nerimą.”
Ji padėjo ant stalo kelis lapus. „Jos kraujyje aptikome raminamųjų – benzodiazepinų pėdsakų. Dozė nebuvo mirtina, tačiau pakankama, kad sukeltų raumenų silpnumą, dezorientaciją. Be to, sužalojimai ant kūno – mėlynės ant šonkaulių, senesni nubrozdinimai ant riešų – nėra būdingi vienkartiniam kritimui nuo laiptų.”
Darius staiga nusijuokė. Tas garsas buvo per garsus, per aštrus. „Agnė labai nerangi, daktare. Visada visur užkliūva. O dėl vaistų – gal pati išgėrė kokių nors raminamųjų? Ji pastaruoju metu labai nervinga. Nėštumas, žinote…“
Regina nieko nesakė. Ji tik užsirašė gydytojos žodžius mintyse ir stebėjo, kaip Darius bando atrodyti suirzęs. Kol jis kalbėjo, jos sąmonėje pabudo kažkas labai senas, labai pavojingas. Prieš dvidešimt metų ji pati dirbo pilkojoje zonoje – rinko informaciją, derėjosi, kai teisininkai buvo bejėgiai. Ji pažinojo tokį šaltį.
Ji išėjo į koridorių ir paskambino vieninteliu numeriu, kurį vis dar prisiminė mintinai.
„Algirdai? Čia Regina.“
Kitoje laido pusėje stojo ilga tyla, pilna cigarečių dūmų kvapo.
„Regina. Po tiek metų. Nutiko kažkas blogo?“
„Reikia pagalbos. Mano dukra – ligoninėje. Jos vyras, Darius Vaitkus, ir jo tėvas Ričardas Vaitkus, statybų verslas „Vaitkaus investicijos“. Turiu pinigų. Dvidešimt tūkstančių eurų. Pradėk nuo finansų. Rask viską.”
Algirdas buvo buvęs kriminalinės policijos tyrėjas, su kuriuo Reginą kadaise siejo ne vienas pavojingas sandoris. Ji žinojo, kad jis ras tai, ko nerastų niekas kitas.
Po dviejų dienų jis paskambino. Jo balsas buvo prislopintas.
„Radau. Darius prieš tris mėnesius apsidraudė Agnės gyvybę. Suma – trys šimtai penkiasdešimt tūkstančių eurų. Vienintelis naudos gavėjas – jis pats.”
Reginos rankos sustingo. „Ir…?“
„Ir dar, Regina. Ričardo Vaitkaus įmonė turi milžiniškų skolų – per aštuonis šimtus tūkstančių eurų. Bankas grasina areštuoti visą turtą. Bet tai ne viskas.“ Algirdas trumpam nutilo. „Agnė paveldėjo iš savo senelės sesers seną medinę vilą Žaliakalnyje. Jos vertė – apie keturis šimtus tūkstančių. Darius apie tai sužinojo. Ir spaudė Agnę, kad ji perrašytų tą namą jam. Dokumentai jau buvo paruošti.”
Vadinasi, viskas buvo suplanuota. Darius nenorėjo, kad Agnė mirtų – jis norėjo, kad ji netektų kūdikio. Tada gyvybės draudimas netektų galios, bet namas liktų jam. Idealus, šaltakraujiškas planas.
Tačiau Regina dar neturėjo įrodymų, kuriuos galėtų pateikti policijai. Reikėjo, kad Darius pats prisipažintų. Tam ji panaudojo seną pažįstamą iš IT pasaulio – Mindaugą, kuris gyveno užsidaręs Šančiuose ir mokėjo sukurti skaitmeninius spąstus.
Mindaugas sutiko už dešimt tūkstančių eurų. Jis sukūrė fiktyvų kontaktą – esą patikimą tarpininką, kuris gali padėti „išspręsti keblią situaciją“ – ir per kelias dienas įgijo Dariaus pasitikėjimą. Darius, manydamas, kad bendrauja su asmeniu, kuris padės jam išvengti nemalonumų, per šifruotą programėlę išdėstė visą istoriją: kaip jis naktį nuvežė Agnę prie stotelės, kaip įpylė raminamųjų į arbatą, kaip pastūmėjo ją nuo laiptų. Viskas buvo įrašyta.
Tą patį rytą Regina atnešė Agnę į palatą visus popierius: draudimo kopijas, skolų ataskaitas, toksikologinę analizę. Taip pat ji parodė Algirdo surinktus duomenis apie jos geriausią draugę Gabrielę – moterį, kurią Agnė pažinojo nuo mokyklos laikų. Gabrielė buvo gavusi penkis tūkstančius eurų iš Dariaus už tai, kad išpasakojo apie senelės sesers testamentą. Kai Agnė perskaitė Gabrielės ir Dariaus susirašinėjimus, jos akyse nebeliko ašarų. Tik ledas.
Tą akimirką, kai Darius įžengė į palatą su gėlių puokšte, jis sustojo. Priešais jį sėdėjo Agnė, o šalia – Regina, advokatas ir Algirdas. Ant stalo gulėjo viskas.
„Kas čia… kas čia vyksta?!“ – Darius bandė nusišypsoti, bet jo lūpos virptelėjo.
„Mes žinome apie draudimą, Darius. Apie skolas. Apie vilą Žaliakalnyje. Ir apie vaistus, kuriuos įpynei man į arbatą,“ – Agnės balsas buvo ramus, tačiau kiekvienas žodis skambėjo kaip plaktuko smūgis.
Darius pašiurpo, puokštė nukrito ant grindų. Jis metėsi link durų, bet ten jau stovėjo Algirdas.
Dar po dviejų valandų Mindaugo įrašas buvo perduotas vienai didžiausių naujienų agentūrų. Tą patį vakarą Lietuvos televizijos eteryje pasirodė reportažas su ištraukomis, kuriose Darius pasakoja, kaip „Agnė buvo per daug neatsargi, kad pastebėtų, jog tai ne nelaimingas atsitikimas“. Kitą dieną Ričardas Vaitkus buvo sulaikytas dėl mokesčių slepimo ir pinigų plovimo. Jo sąskaitos užsienyje – atskleistos. Gabrielė viešai prisipažino ir tapo pagrindine liudytoja. Dariaus motina, Laima Vaitkienė, neteko visų savo socialinių ryšių – jos vardas dingo iš labdaros renginių svečių sąrašų.
Po mėnesio, kai Agnė jau buvo išrašyta iš ligoninės ir laukėsi sūnaus ramiai Reginos namuose, joms paskambino advokatas. Darius buvo apkaltintas pasikėsinimu nužudyti, sukčiavimu ir narkotinių medžiagų platinimu. Ričardui grėsė ilgas laisvės atėmimo terminas. „Vaitkaus investicijos“ bankrutavo, vilą Agnė išsaugojo.
Vieną vakarą Regina sėdėjo verandoje priešais dukrą. Agnė glostė pilvą, jos pirštai lėtai suko aplink bambą.
„Mama, ar niekada nebijojai, kad tavo praeitis sugriaus šeimą?“ – paklausė ji netikėtai.
Regina truputį patylėjo. Pro langą matėsi, kaip pirmosios žvaigždės užsidega virš Kauno stogų.
„Bijojau. Bet šiandien ji išgelbėjo tave ir tavo sūnų. O to man pakanka.“
Agnė nieko neatsakė. Ji tik švelniai uždėjo delną ant motinos rankos. Kūdikis spyrė, ir abi moterys nusišypsojo.
