Vyro sesuo atvažiavo su dviem lagaminais „kelioms dienoms“. Tačiau poilsis mano sąskaita baigėsi dar anksčiau, nei ji spėjo viską išsipakuoti.
— Tomai, atsargiau statyk lagaminą! Ten mano brangus veido kremas. Jeigu sudaužysi, visą gyvenimą neatsilyginsi! – skardus vyro sesers balsas nuaidėjo mūsų prieškambaryje taip, lyg ji grįžtų į savo namus.
Padėjau siuvėjo žirkles ant stalo.
Kirpti šilką – darbas, reikalaujantis ramybės.
O ramybė ką tik su trenksmu išskrido pro duris kartu su dviem milžiniškais lagaminais.
Ant slenksčio stovėjo Eglė.
Trisdešimt devynerių.
Jau penkerius metus oficialiai niekur nedirba.
Visiems aiškina, kad ji – kūrybinga siela, kurios niekas nesupranta.
Už jos stovėjo mano vyras Tomas.
Jis atkakliai vengė mano žvilgsnio.
– Rasa… Ji juk mano sesuo… – tyliai pradėjo jis. – Jai dabar sunkus laikotarpis. Reikia kurį laiką pagyventi.
– Pagyvensiu pas jus, kol tas kvailys supras, kokią klaidą padarė ir ateis atsiprašyti, – išdidžiai pareiškė Eglė, nusispirdama batus tiesiai koridoriaus viduryje. – Tomai, nunešk lagaminus į kambarį su balkonu. Man meditacijoms reikia gryno oro.
Ji nužingsniavo į virtuvę net nepažiūrėjusi į mane.
Aš tik nusišypsojau.
Per dvidešimt metų dirbdama siuvėja išmokau vieną taisyklę.
Jeigu audinys supuvęs, jokios gražiausios siūlės jo neišgelbės.
Vyro giminės mano mandagumą visada laikė silpnumu.
Virtuvėje trinktelėjo šaldytuvo durelės.
– Rasa! – sušuko Eglė. – Kodėl neturite migdolų pieno? Man jo reikia glotnučiams. Ir šitą lentyną atlaisvinsiu savo detoksikacijos gėrimams. Tavo dešrą kol kas padėjau į balkoną. Ji gadina energiją.
Lėtai įėjau į virtuvę.
Mano rūkyta dešra tikrai gulėjo ant palangės.
– Egle, – ramiai pasakiau, padėdama ją atgal į šaldytuvą. – Tavo energiją gadina ne dešra, o tinginystė. Lentynos tu neatlaisvinsi. Ten stovi maistas, kurį pirkau už savo pinigus. O migdolų pieno gali nusipirkti parduotuvėje už kampo.
Ji teatrališkai susiėmė už širdies.
– Tomai! Ar girdi, kaip mane sutinka? Aš atvažiavau sudaužyta po skyrybų, o ji mane dešra kaltina!
Tomas skubiai įsiterpė tarp mūsų.
– Rasa, gal tegul pasidaro vietos? Jai dabar tikrai sunku.
– Sunku jai nešti lagaminus, Tomai. O gyventi čia būtų labai lengva, – ramiai nusišypsojau. – Žinoma, jei ji sutiks laikytis mūsų namų taisyklių.
Eglė tik paniekinamai prunkštelėjo.
Vakare paskambino anyta.
Aldona visada kalbėdavo garsiai.
Taip, kad kiekvienas girdėtų, kokia ji gera ir rūpestinga.
Tik rūpintis ji labiausiai mėgo kitų sąskaita.
– Rasute, mieloji… – saldžiu balsu pradėjo ji. – Būk išmintinga moteris. Pasirūpink Egle. Leisk jai pailsėti. Gamink pusryčius, tegul išsimiega. Aš pati ją priimčiau, bet mano spaudimas nuo triukšmo kyla.
– Suprantu, Aldona, – ramiai atsakiau. – Nesijaudinkite. Egle pasirūpinsime.
Kitą rytą atsikėliau anksti.
Iškepiau varškėčius.
Išviriau geros kavos.
Netrukus į virtuvę įėjo Eglė.
Apsigaubusi mano mėgstamu kašmyro pledu.
– O, pusryčiai! – nudžiugo ji. – O kodėl nėra kokosų sirupo?
Nieko nesakydama pastačiau prieš ją kavos puodelį.
Ir padėjau popieriaus lapą.
– Kas čia? – paklausė ji.
– Sąmata.
Ji nesuprasdama sumirksėjo.
– Šiuolaikinė moteris turi gyventi laisvai ir negalvoti apie pinigus! Aš gyvenu kosmoso energija. Materialūs dalykai tik blokuoja čakras!
– Tavo čakros užsiblokavo tada, kai prieš ketverius metus išėjai iš darbo ir nusprendei „ieškoti savęs“, – ramiai atsakiau. – O kosmoso energija, deja, nemoka už elektrą ir vandenį.
Ji paraudo.
– Tu siauro mąstymo siuvėja! Tau rūpi tik pinigai!
Tuo metu į virtuvę atėjo Tomas.
– Rasa, kas čia vyksta? Kokia dar nuoma? Ji juk svečiuose.
– Svečias, Tomai, ateina su tortu, išgeria arbatos ir vakare grįžta į savo namus. Žmogus, kuris atsiveža du lagaminus, užima atskirą kambarį ir reikalauja migdolų pieno, jau yra nuomininkas.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Eglė giliai įkvėpė.
– Aš tavo vyro sesuo! Turiu teisę čia gyventi!
– Tomas čia gyvena, – ramiai linktelėjau. – Bet dėl to mano namai netampa nemokamu viešbučiu visai giminei. Todėl grįžkime prie sąmatos. Pirmas punktas – kambario nuoma. Antras – maistas. Trečias – vanduo ir elektra. Ketvirtas – tvarkymasis. Jei nenori mokėti už valymą, štai darbų grafikas. Šiandien tavo eilė išvalyti vonią ir virtuvės viryklę.
– Kaip tu drįsti?! – sušuko ji. – Tomai! Tavo žmona mane išvaro!
Tomas pažvelgė į mane.
Paskui į seserį.
Ir netikėtai tvirtai tarė:
– Egle, Rasa teisi. Čia ne viešbutis. Jei nori čia gyventi, gerbk šeimininkę ir mūsų taisykles.
To ji visiškai nesitikėjo.
Mačiau tai jos akyse.
Nusišypsojau ir pridėjau:
– O jei tu, Tomai, nuspręsi mokėti už sesers gyvenimą iš mūsų bendrų pinigų, tą sumą atimsime iš santaupų tavo naujam automobiliui.
Tomas apie naują automobilį svajojo jau trejus metus.
Todėl tik sukryžiavo rankas.
Ir tylėjo.
Eglė suprato.
Brolio pagalbos nebus.
Nemokamo gyvenimo – taip pat.
Ji skubiai paskambino mamai.
– Mama! Jie iš manęs tyčiojasi! Liepia valyti tualetą! Aš važiuoju pas tave!
Iš telefono pasigirdo skubus anytos balsas.
– Egle, dabar tikrai negaliu. Koridoriuje remontas. Dažų kvapas. Man alergija. Pakentėk dar pas Rasą.
Ryšys nutrūko.
Eglė liko stovėti virtuvėje.
Su telefonu rankoje.
Jos išdidumas subliuško.
Liko tik paprasta tiesa.
Suaugusi moteris, pripratusi gyventi kitų sąskaita, staiga suprato, kad niekas nebenori jos išlaikyti.
Po keturiasdešimties minučių lagaminai bildėdami riedėjo laiptinės link.
Vakare sužinojome, kad Eglė apsistojo pas draugę.
Tik ten nebuvo nei migdolų pieno.
Nei mano kašmyro pledo.
Nei žmogaus, kuris nemokamai tarnautų nuo ryto iki vakaro.