Valentina Kazlauskienė stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip šaltis ant stiklo piešia baltus raštus.
Sinoptikai žadėjo beveik trisdešimties laipsnių speigą.
O naktį – dar šalčiau.
Ji tyliai atsiduso.
Staiga iš apačios pasigirdo triukšmas.
Kažkas garsiai ginčijosi.
Po akimirkos nuaidėjo piktas vyriškas balsas:
– Iki vakaro! Girdėjot?! Iki vakaro šito katino čia nebebus!
Tai buvo daugiabučio bendrijos pirmininkas Antanas.
Valentina krūptelėjo.
Greitai užsimetė skarą ant pečių, išėjo į laiptinę ir neskubėdama nulipo į pirmą aukštą.
Ten jau stovėjo keli kaimynai.
Vienas buvo su šlepetėmis.
Kita moteris išėjo net neužsisegusi striukės.
Visi tylėjo.
O Antanas stovėjo pačiame laiptinės viduryje, įraudęs iš pykčio, ir pirštu rodė į seną radiatorių.
Ant jo buvo susirangęs ryžas katinas.
Labai liesas.
Su įplėšta ausimi.
Visas drebėjo.
– Štai jis! – suriko Antanas. – Šitas valkata! Visur pilna kailio! Smirda! Aš atsakingas už tvarką, o jūs čia gyvūnų prieglaudą įkūrėt!
– Antanai… – tyliai prabilo trečiame aukšte gyvenanti Ona. – Jis juk niekam netrukdo…
– Netrukdo?! – piktai atsisuko vyras. – O kas skundėsi dėl kailių? Kas sakė, kad čia blusų pilna? Gal man čia iš nuobodulio stovėti?
Ona nuleido akis.
Nieko daugiau nepasakė.
Valentina stipriai suspaudė kumščius.
Ji labai norėjo įsikišti.
Norėjo pasakyti bent vieną žodį.
Tačiau gerklę lyg kažkas suspaudė.
Žodžiai taip ir liko viduje.
– Žodžiu, – nukirto Antanas. – Iki šeštos vakaro jo čia nebebus. Jei patys neišvarysit, išmesiu į lauką savo rankomis. Ar aišku?
Jis nužvelgė visus kaimynus.
Niekas nepratarė nė žodžio.
– Klausiu – ar aišku?!
– Aišku… – tyliai suburbėjo kažkuris vyras.
Antanas patenkintas linktelėjo.
Triukšmingai trenkė laiptinės durimis.
Ir išėjo.
Žmonės pamažu pradėjo skirstytis.
Vienas tik atsiduso.
Kitas tik palingavo galvą.
O katinas liko gulėti ant šilto radiatoriaus.
Mažas ryžas kamuolėlis.
Jis nė nenutuokė, kad po kelių valandų gali atsidurti lauke.
Per tokį speigą.
Valentina lėtai užlipo į ketvirtą aukštą.
Uždarė duris.
Atsisėdo virtuvėje.
Ilgai žiūrėjo į sieną.
Vakare bus beveik trisdešimt laipsnių šalčio.
Jis neišgyvens.
Ji tai žinojo.
Prieš daugelį metų žiemą po tuo pačiu namu buvo radusi sušalusį žvirblį.
Parsinešė namo.
Bandė sušildyti.
Tačiau buvo per vėlu.
Labai per vėlu.
Valentina atsistojo.
Priėjo prie lango.
– Dieve… Ką man daryti? – tyliai sušnabždėjo.
Ji vėl atsisėdo.
Rankos drebėjo.
Ji bijojo.
Bijojo, kad Antanas sukels skandalą.
Kad ims šaukti.
Kad kaimynai nusisuks.
Kad ją palaikys keistuole.
Tačiau dar labiau ji bijojo įsivaizduoti tą mažą ryžą katiną, gulintį pusnyje.
Sustingusį.
Vienui vieną.
Su pravertomis akimis.
Artėjant vakarui Valentina vėl nulipo į pirmą aukštą.
Katinas vis dar gulėjo ant radiatoriaus.
Pakėlė galvą.
Atsargiai pažvelgė į moterį savo geltonomis akimis.
– Na ir ką tu čia veiki?.. – tyliai paklausė ji. – Neturi kur eiti?
Katinas tylėjo.
Valentina lėtai ištiesė ranką.
Atsargiai paglostė jo nugarą.
Katinas krūptelėjo.
Tačiau nepabėgo.
Po kelių sekundžių tyliai užmurkė.
Valentinai net suspaudė širdį.
Ji suprato, kad gyvūnas jau seniai nebejautė žmogaus šilumos.
Moteris dar kartą jį paglostė.
Tada sunkiai atsiduso ir sugrįžo į savo butą.
Kai laikrodis rodė pusę šešių, laiptinėje vėl pasigirdo balsai.
Valentina pravėrė duris.
Vos vos.
Tik tiek, kad galėtų matyti, kas vyksta.
Apačioje stovėjo Antanas.
Šalia jo buvo du vyrai iš gretimo namo.
Vieno rankoje buvo didelis medžiaginis maišas.
– Štai tas parazitas, – šaltai tarė Antanas, linktelėdamas katino pusėn. – Imkit jį.
Vienas vyras žengė pirmyn.
Kaip tik tuo metu iš savo buto išėjo kaimynė Ona.
Ji sustojo.
Nesuprasdama žiūrėjo į maišą.
– Ką jūs darot?..
– O pati nematai? – atkirto Antanas. – Darom tai, dėl ko susitarėm.
– Antanai… Gal nereikia… – tyliai tarė Ona. – Gal kas nors jį priglaus…
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Antanas tik piktai prunkštelėjo.
– Priglaus? Visą savaitę laukiau. Niekam jo nereikia.
Vyras su maišu priėjo dar arčiau radiatoriaus.
Katinas pajuto pavojų.
Lėtai atsistojo.
Prispaudė ausis.
Tačiau nuo šalčio ir alkio buvo per silpnas pabėgti.
Valentina daugiau nebegalėjo stovėti už durų.
Ji staiga jas plačiai atidarė.
Greitais žingsniais nulipo žemyn.
Visi atsisuko į ją.
– Nelieskite jo.
Laiptinėje stojo tyla.
– Ką pasakei? – susiraukė Antanas.
– Sakiau, nelieskite jo.
Jos balsas drebėjo.
Tačiau akyse jau nebebuvo baimės.
Tik ryžtas.
Antanas nusijuokė.
– Ir ką tu ketini daryti?
Valentina pažvelgė į mažą ryžą katiną.
Paskui ramiai atsakė:
– Jei jis niekam nereikalingas… Tuomet nuo šios akimirkos jis bus mano.
Visa laiptinė nuščiuvo.