Su Sonija draugavau keturis mėnesius.
Vieną vakarą ji pasiūlė:
– Sekmadienį važiuojam pas mano tėvus. Laikas susipažinti.
Sutikau.
Nupirkau tortą.
Jos mamai – gražią gėlių puokštę.
Tėčiui – geros arbatos rinkinį.
Visą kelią Sonija labai nervinosi.
Nuolat tampė saugos diržą.
Penkis kartus taisė makiažą veidrodėlyje.
Pagalvojau, kad tai normalu.
Juk pažintis su tėvais visada kelia jaudulį.
Atvykome į ramų individualių namų kvartalą.
Didelis namas.
Nauja tvora.
Kieme stovėjo brangus visureigis.
Viskas atrodė tvarkinga ir solidu.
Duris atidarė maždaug penkiasdešimt penkerių metų vyras.
Stambus.
Ant kaklo blizgėjo stora auksinė grandinėlė.
Ant piršto – masyvus žiedas.
Jo žvilgsnis iš karto pradėjo mane vertinti.
– Laba diena, – ištiesiau ranką. – Aš Mantas.
Jis stipriai paspaudė ranką.
Per ilgai žiūrėjo tiesiai į akis.
Lyg tikrintų.
Tik po kelių sekundžių linktelėjo.
– Antanas. Užeik.
Mama pasirodė daug šiltesnė.
Apkabino dukrą.
Mane pakvietė prie stalo.
Stalas buvo nukrautas vaišėmis.
Šaltiena.
Salotos.
Kepta mėsa.
Naminiai konservai.
Atsisėdome.
Sonija prisėdo šalia manęs.
Pirmą pusvalandį viskas klostėsi puikiai.
Mama klausinėjo apie darbą.
Papasakojau, kad dirbu logistikos įmonėje.
Uždirbu neblogai.
Gyvenu vieno kambario bute, kurį nusipirkau su paskola.
Nieko neslėpiau.
Sonijos tėvas daugiausia tylėjo.
Gėrė arbatą.
Stebėjo mane.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vertino.
Vėliau prasidėjo klausimai apie ateitį.
Vestuvės.
Vaikai.
Būstas.
– Norime kurti šeimą, – pasakiau. – Bet pirmiausia norėčiau įsigyti didesnį butą. O tada planuosime vestuves.
– Teisingai, – linktelėjo Antanas. – Be normalių namų šeimos nesukursi.
Mama nusišypsojo.
Sonija lyg lengviau atsikvėpė.
Atrodė, kad viskas vyksta puikiai.
Tačiau tada Antanas atsilošė kėdėje.
Lėtai gurkštelėjo arbatos.
Ir ramiai tarė:
– Dabar pakalbėkime rimtai.
Pajutau keistą įtampą.
Sonija staiga išbalo.
– Mantai, atrodai padorus vaikinas. Darbą turi. Butą turi. Matau, kad netingi. Bet yra vienas dalykas. Jei nori vesti mano dukrą… tai kainuoja.
Akimirką net sustingau.
– Ką turite omenyje?
– Visiškai tiesiogiai.
– Duok trisdešimt tūkstančių eurų. Tada duosiu savo palaiminimą vestuvėms.
Pamaniau, kad neišgirdau.
Net nusijuokiau.
– Geras pokštas.
– Aš nejuokauju.
Jo balsas tapo šaltas.
Pažvelgiau į Soniją.
Ji tylėjo.
Nuleido akis.
Nenustebo.
Neprieštaravo.
Vadinasi…
Ji apie tai žinojo.
– Antanai… Jūs rimtai?
– Aš rimtas žmogus. Apie pinigus nejuokauju. Dvidešimt penkerius metus investavome į Soniją. Mokslai. Kalbų kursai. Repetitoriai. Kelionės. Nupirkome automobilį. Viską jai davėme. Dabar laikas susigrąžinti tai, ką investavome.
Lėtai padėjau šakutę ant stalo.
Pažvelgiau į jo žmoną.
Ji tik linkčiojo.
Tarsi visiškai pritartų kiekvienam vyro žodžiui.
– Jūs kalbate rimtai?
– Visiškai. Trisdešimt tūkstančių eurų grynaisiais. Kai sumokėsi – gausi mūsų palaiminimą. Jei ne – vestuvių nebus.
Pažvelgiau į Soniją.
Ji vis dar tylėjo.
Tik nervingai glamžė servetėlę.
– Sonija… Tu apie tai žinojai?
Ji lėtai linktelėjo.
– Ir tau tai atrodo normalu?
– Mantai… Jie juk mano tėvai. Jie tikrai daug dėl manęs padarė. Manau, tai sąžininga.
– Sąžininga? – negalėjau patikėti. – Parduoti savo dukrą yra sąžininga?
– Niekas jos neparduoda, – šaltai nukirto tėvas. – Mes tik norime susigrąžinti dalį savo išlaidų. Ir tai dar labai maža suma. Viskas gyvenime turi savo kainą.
– O jeigu nesumokėsiu? – ramiai paklausiau.
– Tuomet vestuvių nebus. Sonija liks su mumis. Mes jos neatiduosime bet kam.
Lėtai atsitiesiau.
Pažvelgiau į kiekvieną iš jų.
Į Antaną su stora auksine grandinėle.
Į jo žmoną, kuri tyliai šypsojosi.
Į Soniją, kuri nė karto nebandė manęs apginti.
Ir tada ramiai pasakiau:
– Žinote ką?
– Ne.
Kambaryje stojo tyla.
Net Sonija pakėlė akis.
– Kaip suprasti – ne? – susiraukė Antanas.
– Taip ir suprasti. Aš nemokėsiu už teisę mylėti žmogų.
– Vadinasi, mūsų dukros negausi.
– Jei ji pati leidžia save vertinti pinigais, vadinasi, ji niekada ir nebuvo mano.
Sonija pagaliau prabilo:
– Mantai… Tu viską neteisingai supratai…
– Tikrai?
– Tai tik pagarba tėvams…
– Ne. Pagarbos negalima nusipirkti. Ir meilės taip pat.
Atsistojau nuo stalo.
Pasiėmiau striukę.
Antanas dar bandė kažką sakyti, tačiau jau nebeklausiau.
Palikau ant stalo tortą.
Puokštę.
Arbatą.
Ir išėjau.
Už nugaros girdėjau, kaip Sonija šaukė mano vardą.
Tačiau neatsisukau.
Važiuodamas namo galvojau tik apie vieną.
Tą dieną praradau merginą.
Bet išsaugojau svarbiausią dalyką.
Savo savigarbą.