Niekada nemaniau, kad mano gyvenimo chaosą išspręs mažas pilkas kamuolys. Bet viskas prasidėjo ne nuo jo, o nuo Tomo. Tiksliau, nuo tos minutės, kai aš, pavargusi kaip šuo, padėjau galvą ant klaviatūros, o jis pasakė:
— Rūta, aš labai džiaugiuosi, kad tavo asmeninis gyvenimas toks audringas… Bet darbe reikia dirbti, o ne miegoti.
Mane tas priekaištas suerzino iki kaulų smegenų. Jis, Tomo Šimkaus įpėdinis, keturiasdešimtmetis mūsų biuro vadovas, kurio kabinete ant sienos kabo jo tėvo diplomas iš Vytauto Didžiojo universiteto, kalba man apie kažkokį asmeninį gyvenimą? Kurio aš neturiu jau dvejus metus? Gerai, turiu Pūkelį. Bet apie jį juk niekas nežinojo.
— Rūtele, man atrodo… Nors ne: aš esu įsitikinusi, kad mūsų direktorius Tau kvėpuoja nelygiai.
Silvija, mano kolegė, pasakė tai su tokia veido išraiška, kokią paprastai matydavau, kai ji surasdavo kažką, ko dar niekas nebuvo pastebėję. Mūsų buhalterijos Šerlokas Holmsas su permanentiniu makiažu ir geliniais nagais. Abu sėdėjome atviro tipo biure, antrame aukšte, pro kurio langus matėsi Kauno senamiesčio stogai ir tolumoje žaliuojantis Santakos parkas. Oras tą rugsėjį buvo visiškai nenuspėjamas — ryte pliaupdavo lietus, po pietų kepindavo saulė.
— Baik, — numojau ranka ir toliau variau skaičius į deklaracijos lentelę.
— Rimtai! Jis taip į tave žiūri… Na, tiesiog kaip mūsų apsauginis Antanas į cepelinus valgykloje, — ji vos sutramdė kikenimą.
Antanas dirbo pirmame aukšte ir tikrai turėjo silpnybę cepelinams. Galėjo valgyti juos kasdien. Bet palyginimas manęs nepaguodė. Tomas man, žinoma, patiko. Protingas, mandagus, tik dviem metais už mane vyresnis. Nevedęs. Bent jau visi taip sakė. Bet aš ką tik prieš keturis mėnesius įsidarbinau šioje įmonėje ir nenorėjau rizikuoti. Užtenka man tų tarnybinių romanų pasekmių, apie kurias buvau prisiskaičiusi internete. Be to, jis — direktorius. O aš — eilinė buhalterė.
— Na ir ko tu lauki? Galų gale susitvarkytum asmeninį gyvenimą, — neatlyžo Silvija. — Tokių vyrų kaip Tomas dabar su žiburiu nerasi.
Ji nubėgo atsakinėti į skambutį, o aš likau sėdėti. Mintys sukosi, trukdė susikaupti. Gal ji teisi? Jeigu aš jam tikrai patinku, kodėl jis nieko nedaro? Kodėl tik tie ilgi, keistai švelnūs žvilgsniai, po kurių jis tuoj pat dingsta savo kabinete? Tą vakarą nusprendžiau eiti namo pėsčiomis. Nuo biuro Laisvės alėjoje iki mano nuomojamo butuko Žaliakalnyje buvo geras pusvalandis kelio. Nusipirkau spanguolių arbatos kioske ir įžengiau į Santakos parką. Žmonių beveik nebuvo — tik vienas kitas bėgikas su ryškia apranga. Ir tada aš išgirdau tą garsą. Plonytį, beviltišką, veriantį.
Ant vieno suoliuko, susirietęs į kamuoliuką, tupėjo mažas pilkas kačiukas baltomis "pirštinaitėmis". Net ne kačiukas — kažkoks pūkų kamuolėlis didžiulėmis išsigandusiomis akimis. Jis inkštė ir bandė trauktis, bet jo priekinė letenėlė buvo įstrigusi tarp dviejų medinių suoliuko lentelių.
— Tyliau, mažuti, tylėk, — pritūpiau priešais jį, pasidėjau rankinę ant šlapios žolės.
Jis dar labiau persigando. Draskėsi, miauksėjo. Aš atsargiai, bijodama padaryti dar skaudžiau, pradėjau po truputį kilnoti lentelę. Ji buvo sena, šiek tiek supuvusi, tad pasidavė. Po gerų penkiolikos minučių letenėlė buvo laisva.
— Viskas, baigta, — ištariau ir prisiglaudžiau prie jo.
Jis drebėjo, įsikniaubęs į mano palto atlapą. Ir tą akimirką aš supratau: niekur aš jo nepaleisiu. Parsinešiau namo. Kol maudžiau jį vonioje, kol džiovinau plaukų džiovintuvu, jis spėjo mane subraižyti, o aš spėjau jį praminti Pūkeliu. Tąnakt užmigau laiminga. Laimė truko iki pusės penkių ryto.
Jis pradėjo rėkti. Ne miauksėti. Būtent rėkti — garsiai, ausį rėžiančiai, tiesiai man į veidą. Aš pašokau, įsitikinau, kad letenėlė sveika, dubenėlis su maistu pilnas, o tada jis, žiovaudamas, ramiai atsigulė ant mano pagalvės ir užmigo. Lyg niekur nieko. Taip kartojosi dvi savaites. Kiekvieną rytą, lygiai pusę penkių, Pūkelis keldavo mane savo operos arijomis, o paskui pasukdavo į šoną ir miegodavo toliau. Aš eidavau gerti kavos ir spoksodavau į jį, miegantį mano lovoje, nieko nesuprasdama.
Darbe virtau šešėliu. Spausdinau deklaracijas ir snaudžiau. Kartais, kai niekas nematydavo, nueidavau į tualetą, atsisėsdavau ant sofutės ir užsimerkdavau bent dešimčiai minučių.
— Rūtele, gal tu sergi? — Silvija žiūrėjo į mane su nerimu. — Tu baisiai atrodai.
— Viskas gerai, — sumurmėjau, nors akys pačios merkias.
— Neišsimiegojai? — jos balse pasigirdo pašaipa. — Turbūt kaltas kažkas labai malonus. Tik nesakyk, kad tai Antanas su savo cepelinais.
— Baik, Silvija, aš su katinu kovoju, — atsidusau ir papasakojau jai viską apie savo "asmeninį gyvenimą".
Apie tai, kad mano vienintelis vyras namuose yra pilkas padaras, kuris kelia mane kasnakt. Silvija prapliupo juoktis taip garsiai, kad net keli kolegos iš kitų stalų pakėlė galvas.
Po valandos visas ofisas žinojo apie mano naktinius koncertus. Žinojo visi, išskyrus, matyt, Tomą. Nes kai kitą dieną vėl rado mane snaudžiančią, jo kantrybė trūko.
— Rūta! — jo balsas buvo šaltas kaip gruodžio vėjas, kai jis iškvietė mane į savo kabinetą. — Aš maniau, kad mūsų buhalterijoje dirba profesionalai. O aš matau, kad tu… nuolat miegi. Kolegos jau apkalbinėja tave. Sakiau, kad man labai malonu, jog tavo asmeninis gyvenimas toks aktyvus. Bet darbas yra darbas.
Mane užliejo pykčio banga.
— Koks dar asmeninis gyvenimas? — vos nesurikau aš. — Tu ką sau galvoji?
Aš išsitraukiau telefoną, greit peržiūrėjau nuotraukas, kuriose Pūkelis miegojo, susirangęs mano šlepečių dėžėje, ir parodžiau jam ekraną.
— Štai. Štai mano asmeninis gyvenimas. Visas.
Jis pažvelgė į ekraną, apspangęs.
— Čia kas? — jo balsas nuskambėjo sumišęs.
— Radau parke. Išgelbėjau. O jis kas rytą, pusę penkių, kelia mane savo dainomis. Nei miego, nei ramybės. O jūs čia…
Jis staiga pradėjo šypsotis. Paskui juoktis. Ne iš manęs — iš palengvėjimo.
— Dieve mano, aš buvau visiškai tikras, kad tu su kažkuo susipažinai. Kad vėluoju.
Tada jis trumpam išėjo ir grįžo. Vienoje rankoje laikė kavos puodelį iš aparato, kitoje — pyragėlį. Tą patį cepeliną su mėsa, kurį taip mėgo Antanas.
— Iš kur pyragėlis? — paklausiau, jausdama, kaip pyktis keičiasi panika ir kažkokiu saldžiu nerimu.
— Pažadėjau Antanui rytoj dešimt, — šyptelėjo jis. — Turėjau skubų reikalą.
Tą vakarą Tomas pasisiūlė mane palydėti iki namų. Ir einant pro tuos pačius medinius suoliukus Santakoje, kuriuos jau dengė pirmieji pageltę lapai, jis staiga sustojo.
Aš žinojau, ką jis pasakys. Tą akimirką, kai jis sustojo ir pažvelgė į mano veidą, ne į telefoną, ne pro langą, o tiesiai man į akis, aš jau viską žinojau.
— Ko taip ilgai laukei? — paklausiau tyliai, kai jis baigė kalbėti.
— Bijojau, kad pasakysi "ne". Kad atstumsi mane, ir tada sugadinsiu tą trapų ryšį, kuris tarp mūsų buvo. Bet kai išgirdau, kad tu turi kažką kitą… Supratau, kad prarasti tave bijau dar labiau.
Grįžusi namo tą vakarą, ilgai sėdėjau kambaryje, glosčiau Pūkelį. Jis murkė, gargėjo ir trynėsi į mano ranką.
— Ačiū tau, — pasakiau jam. — Nežinau, ar tyčia, ar netyčia tu taip kėlei mane. Bet tas žmogus, kuris atnešė Antanui dešimt pyragėlių, pagaliau man prisipažino. O juk galėjo tylėti iki gyvenimo pabaigos.
Pūkelis sumirksėjo. Ir žinot ką? Nuo tos pačios nakties jis daugiau niekada manęs nekėlė. Miegojo iki pat ryto, šalia mano pagalvės.
Po pusmečio mes su Tomu susituokėme Mažojoje rotušėje. O kaip liudininkas ant mūsų žiedų pagalvėlės, pririštas plonu kaspinėliu, sėdėjo nė kiek nepaūgėjęs, storas, pilkas katinas su baltomis "pirštinaitėmis". Antanas, gavęs kvietimą, atnešė ne cepelinų, o didžiulį maišą kačių ėdalo. Pasak jo, tai buvo pelnyta duoklė tam, kuris tikrąja to žodžio prasme atvedė direktorių pas buhalterę.
Vakarais, kai grįžtu namo ir matau, kaip Tomas su Pūkeliu voliojasi po kambarį, apversdami viską aukštyn kojom, pagalvoju: kaip gerai, kad tą kartą nepraėjau pro tą suoliuką ir išgirdau tą plonytį beviltišką "miau".
