Austėja trečią valandą nakties stumtelėjo sunkias laiptinės duris ir įkvėpė vėsaus rugsėjo oro. Miestas dar miegojo. Tik tolimas šviesoforo pypsėjimas ir vėjas tarp blokinių daugiabučių. Ji buvo tikra, kad eilinė nemiga. Dukrytė Miglė pagaliau užmigo po dviejų valandų supimo, vyras Tomas nuslinko atgal į lovą, o Austėja vietoj miego apsimovė sportines kelnes ir išėjo.
Ėjo be tikslo. Senamiestyje žibintai apšvietė tuščias kavinių terasas, prie „Santakos“ tilto vanduo atrodė juodas kaip degutas. Ji ketino apeiti parką ir grįžti, bet prie paskutinio suoliuko kažkodėl pasuko ne į dešinę, o žemyn, siaurais laipteliais prie upės.
Tada ir išgirdo tą garsą. Ne cypsėjimą, ne kauksmą — tylų, beveik negirdimą alsavimą. Tarsi kažkas didelis ir pavargęs kvėpuotų už kelių.
Austėja sustojo. Prie betoninės sienos, ten kur baigėsi laiptai ir prasidėjo žolėtas šlaitas, gulėjo šuo. Rudas, plonas, su šonkauliais, matomais per trumpą kailį. Jis gulėjo ant šono, o prie jo pilvo spurdėjo du maži šuniukai — akivaizdžiai jo paties. Maži, tamsūs, visiškai akli arba ką tik atsimerkę.
Tačiau ne jie privertė Austėją įsitverti laiptų turėklo.
Prie šuns nugaros, beveik užšliaužę jam po pažastimi, tupėjo du kačiukai. Vienas visiškai juodas, kitas rainas, sulysęs. Jie nė nebandė trauktis — tiesiog gulėjo prispaudę galvas prie to didelio, šilto, tolygiai alsuojančio šono. Šuo retkarčiais palinguodavo galvą, lyg norėtų nulaižyti kažkurį iš jų, bet neturėjo jėgų.
Austėja lėtai pritūpė. Kelias sekundes ji bandė suvokti, ką mato. Tai buvo benamis šuo. Alkanas, išvargęs, su dviem savo mažyliais. O dabar dar ir su dviem svetimais. Jis jų neišvijo. Neužgriuvo ant jų, nors vienu metu turbūt lengvai būtų galėjęs. Jis tiesiog tapo siena tarp jų ir likusio pasaulio.
„Tu gi pati vos gyva“, — sušnibždėjo Austėja.
Šuo atsargiai pakreipė galvą. Jo akys buvo ne bailios, ne agresyvios. Pavargusios. Bet neabejingos. Atrodė, kad jis suprato, už ką atsakingas, ir dėl to neabejojo.
Austėja parodė į kačiukus: — Tie ne tavo. Supranti? Jie ne tavo.
Šuo giliai atsiduso ir padėjo galvą ant letenų.
Austėja nusiėmė megztinį. Paskambino Tomui. Šis sumurmėjo: „Austėja, tu žinai, kiek dabar? Pusė keturių…“ — bet ji pertraukė vos tramdydama ašaras: — Tomai, sėsk į mašiną. Atvažiuok prie Santakos, prie apatinės aikštelės. Čia kalytė su keturiais mažyliais. Du jos, du ne. Visi šlapi. Ji jų nepaliko.
Tomo „Volvo“ žibintai nušvietė krantinę lygiai po penkiolikos minučių.
Veterinarijos klinikoje budinti gydytoja Rūta apžiūrėjo kalytę, pačiupinėjo kačiukus. — Na ką… jai gal dveji, gal treji metai. Išsekus, dehidratuota. Jei būtumėt rytoj ryte radę, nežinau… O tie du — pasak jos žvilgsnio į kačiukus, — ne vyresni nei keturių savaičių. Kažkas turbūt dėžę prie konteinerio paliko. Jie prie jos prisiglaudė, nes šilta buvo. O ji — priėmė. Be jokių „mano“ ir „tavo“.
Rūta padėjo ant stalo sąskaitą — septyniasdešimt aštuoni eurai keturiasdešimt centų. — Jiems visiems reikės globos. Bet panašu, kad svarbiausią dalį jau atliko ne mes.
Austėja pasižiūrėjo į kalytę, gulinčią ant šono, kol jai į veną lašėjo gliukozė. — Aš noriu ją pasilikti.
Rūta pakėlė antakį. — Kurią?
— Visas.
Tąnakt Austėja nemiegojo jau dėl kitos priežasties. Tomas miegamajame pastatė didelę dėžę su senais marškinėliais, Miglė lovytėje kriuksėjo per miegus, o Austėja sėdėjo prie dėžės. Kalytė, dabar jau pavadinta Vilte, lėtai gėrė vandenį, kačiukai bandė žįsti jos kailį, šuniukai miegojo susiglaudę į krūvą. Viskas atrodė taip, lyg taip turėjo būti visada.
✽
Praėjo du mėnesiai. Lapkritį Austėja vaikščiojo su Vilte tame pačiame parke, tik šįkart jau su pavadėliu ir su pilnu maišeliu skanėstų. Viltė buvo priaugusi svorio. Kailis nuo rudumo tapo beveik auksinis. Ji vis dar miegodavo susirietusi aplink šuniukus, nors šie jau bėginėjo po kambarius. Rainas kačiukas, Dūmas, mėgo tupėti jai ant nugaros, kol ji snausdavo prie radiatoriaus. Juodasis, Šešėlis, vis dar slėpdavosi jai po pažastimi.
Vieną vakarą Tomui grįžus iš darbo, Austėja pastatė prieš jį lėkštę cepelinų ir pasakė: — Žinai, jei tada būčiau pasukus įprastu maršrutu, grįžus namo, išgėrus arbatos ir nuėjus miegoti…
Tomas tik papurtė galvą, prisitraukė ją per liemenį ir pabučiavo į viršugalvį.
Gruodžio pradžioje suskambo telefonas. Skambino moteris, mačiusi Austėjos skelbimą apie kačiukų dalinimą. Sakė norinti vieną, rainą.
— Atvažiuokit, — atsakė Austėja. — Tik aš jums iš karto parodysiu, su kuo jis užaugo. Nes paskui nesistebėkit, jei katė šunį mylės labiau nei jus.
Moteris atvažiavo kitą dieną, apžiūrėjo Dūmą, žaidusį su Viltės uodega svetainėje. — Čia ta kalytė, tiesa? Žinot, pamačiau jūsų įrašą feisbuke. Aš tada sau pasakiau: jei jau imsiu katę, tai tik su tokia istorija.
Išsirinko Dūmą. Ir kai išėjo su nešykle, Viltė pastovėjo prie durų, pauostė orą ir grįžo prie Šešėlio. Atsigulė taip, kad uždengtų jį nuo skersvėjo.
Austėja pritūpė prie jos. Paglostė per galvą.
— Viskas gerai, Vilte. Tu jau padarei daugiau, nei turėjai.
Šuo užsimerkė. Šešėlis sumurmėjo jai prie ausies.
Už lango krito pirmas sniegas, o Miglė per miegus sukosėjo — tas trumpas, šaižus garsas privertė Austėją krūptelėti. Ji priėjo prie lovytės, pataisė antklodę, ranka palietė kaktą. Šilta, bet ne karščia. Už sienos Tomas kažką sau niūniavo, plaudamas puodą po cepelinų. Viltė prie radiatoriaus sunkiai atsiduso, ir Šešėlis įsirausė giliau į jos kailį.
Austėja dar kelias minutes pastovėjo prie lango, žiūrėdama, kaip sniegas dengia kiemo mašinas — septynerių metų „Toyotą“ iš kairės, kaimyno Beno surūdijusį „Golfą“, aikštelės pakrašty juodavusį „Volvo“. Paskui nuslinko prie dėžės, kurios niekas taip ir neišnešė į sandėliuką, prisitraukė pledą ir atsisėdo šalia Viltės. Šuo pakėlė galvą, lyžtelėjo jai ranką ir vėl užsimerkė.
— Miglė rytoj vėl į darželį, — pasakė Austėja tyliai. — O man darban devintai. Reikės iš vakaro pasiruošt.
Niekas neatsakė. Tik Šešėlis sumurmėjo, o Viltės uodega dusliai stuktelėjo į grindis.
