Romas pas mane atsikraustė kovą.
Koridoriuje stovėjo su dviem lagaminais.
Plačiai šypsojosi.
– Na ką, priimsi naują gyventoją?
Buvome kartu jau pusę metų.
Anksčiau jis nuomojosi butą su trimis draugais.
Nuolat skųsdavosi.
Vienas triukšmauja.
Kitas niekada neplauna indų.
Trečias visur palieka netvarką.
– Kam man taip gyventi? – vis kartodavo. – Persikelkime gyventi kartu. Sutaupysime daug pinigų.
Sutikau.
Maniau, kad tai bus naujas mūsų gyvenimo etapas.
Jis pažadėjo prisidėti prie visų išlaidų.
Pirmoji savaitė buvo puiki.
Romas išnešdavo šiukšles.
Kartais išplaudavo indus.
Net pagamindavo vakarienę.
Pagalvojau, kad priėmiau teisingą sprendimą.
Tačiau aštuntą dieną viskas pasikeitė.
Grįžau iš parduotuvės.
Rankose nešiausi keturis pilnus maišus.
Vos spėjau sudėti produktus.
Romas priėjo prie manęs.
– Parodyk čekį.
Nustebau.
– Kokį čekį?
– Iš parduotuvės.
Noriu pažiūrėti, kiek išleidai.
Pamaniau, kad juokauja.
Bet jis laukė.
Padaviau čekį.
Jis išsitraukė telefoną.
Atidarė skaičiuoklę.
Ir pradėjo skaičiuoti.
– Septyniolika eurų už krevetes?
Kam pirkti tokias brangias?
– Man jos patinka.
– Juk taupome.
Galėjai nusipirkti pigesnių.
Nieko neatsakiau.
Bet viduje viskas virė.
Per tą savaitę jis buvo davęs vos dvidešimt eurų.
O apsipirkimui aš išleidau daugiau nei šimtą.
Po to daugiau neprisidėjo nė centu.
Po kelių dienų istorija pasikartojo.
Nusipirkau kavos.
Geros kavos.
Romas pamatė pakuotę.
– Ir vėl brangi?
– Tai tiesiog normali kava.
– Galėjai nusipirkti pigesnę.
Reikia taupyti.
Man pasidarė nejauku.
Jis nemokėjo nei už elektrą.
Nei už internetą.
Nei už buto išlaikymą.
Butas buvo mano.
Sąskaitos buvo mano.
O pamokslus apie taupymą skaitė jis.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Antrą mėnesį vieną vakarą grįžau pavargusi po darbo.
Romas pasitiko mane su užrašų knygele ir rašikliu.
– Reikia susidaryti išlaidų lentelę.
– Kam?
– Kad galėtume kontroliuoti pinigus.
Aš jau viską apskaičiavau.
Maistas.
Buitinės prekės.
Pramogos.
Visa kita – į santaupas.
Kurį laiką tiesiog tylėjau.
Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
– Romai…
Tu beveik neprisidedi prie mūsų išlaidų.
Nemoki už komunalinius.
Nemoki už internetą.
Iš kokios teisės planuoji mano pinigus?
Jis įsižeidė.
– Mes juk pora!
Aš galvoju apie mūsų ateitį.
Tu nemoki taupyti.
Kažkas turi būti protingas.
Aš atsistojau.
Nieko nesakydama nuėjau į virtuvę.
Jeigu būčiau prabilusi…
Tikriausiai būtume susipykę.
Trečią mėnesį pagaliau nusipirkau batus.
Juodus.
Zomšinius.
Apie juos svajojau beveik metus.
Grįžau namo laiminga.
Romas sėdėjo prie kompiuterio.
Pamatė dėžę.
– Nauji batai?
– Taip.
– Kiek kainavo?
Pasakiau sumą.
Jis pašoko iš vietos.
Veidas paraudo.
– Tu rimtai?!
Tiek pinigų batams?!
Ar tu išprotėjai?
– Pirkau už savo pinigus.
– Kokius dar savo?!
Mes taupome!
Turime planą!
O tu švaistai pinigus!
Jis griebė dėžę.
Ir nuėjo link durų.
– Rytoj grąžinsiu į parduotuvę.
Atgausime pinigus.
Akimirksniu išplėšiau dėžę jam iš rankų.
Padėjau ją į spintą.
Užrakinau.
Tą vakarą pirmą kartą pagalvojau…
Kad problema ne piniguose.
Problema buvo ta, jog žmogus, kuris beveik nieko neprisidėjo prie mūsų bendro gyvenimo…
Elgėsi taip, lyg turėtų teisę spręsti, kaip man gyventi.
Ir kuo ilgiau apie tai galvojau…
Tuo aiškiau supratau.
Jis atsikraustė ne tam, kad kurtų bendrus namus.
Jis atsikraustė tam, kad gyventų patogiau mano sąskaita.
O aš, pati to nepastebėdama, leidau jam patikėti, kad jis gali vadovauti ne tik mano namams.
Bet ir mano gyvenimui.