Prieškambaryje dvokė senais cigarečių dūmais ir pigiais kvepalais. Laura dar spėjo pagalvoti, kad šiandien nespės išsivirti ramunėlių arbatos.
— Susirink savo skudurus ir nešdinkis iš mano sūnaus buto!
Danutė jau stovėjo koridoriuje, nė nepasivarginus nusiauti batų. Jos lietpalčio skvernai varvėjo ant šviesiai pilko laminato. Lauro mama šią grindų dangą rinkosi tris savaites, kol rado būtent tokį atspalvį. Dabar ant jo ryškėjo purvini lašai.
— Labas vakaras, Danute. Gal norite arbatos? — Laura ramiai pakabino šluostę ant kriauklės krašto.
— Kokios dar arbatos?! — anyta timptelėjo rankinę. — Mano sūnus jau dvi savaites pas mane ant sofos miega, o tu čia įsikūrus kaip karalienė!
Tadas iš tiesų išsikraustė prieš keturiolika dienų. Ir ne dėl to, kad Laura jam plytą ant galvos užmetė. Tiesiog šeštadienio rytą ji paėmė jo telefoną pažiūrėti orų prognozės, o ten iškilo žinutė nuo Aistės iš darbo. Tokia, kurios kolegoms paprastai nesiunčia.
Laura nešaukė. Tyliai sulaukė, kol Tadas grįš iš parduotuvės, ir pastatė jo lagaminą už durų. Jokio skandalo, jokio indų daužymo, tik „tau geriau pagyventi pas mamą“.
Matyt, mamai Tadas papasakojo kitokią versiją.
— Mano berniukas čia taip arti širdies ėmė, kai tu jį išmetei! — Danutė jau braidė po virtuvę, dairydamasi į naujutėlę buitinę techniką. — Jis šitą butą iš banko paėmė! Kas mėnesį įmokas nešė! Naktimis nemiegojo, dirbo, o tu ką? Sėdėjai dekretiniuose!
Laura atsirėmė į šaldytuvą ir ramiai klausėsi.
Ji puikiai prisiminė, kaip prieš penkerius metus jos tėvai pardavė senelio sodybą Dzūkijoje. Pridėjo savo santaupų ir nupirko šį trijų kambarių butą Žaliakalnyje. Tadas tada ką tik buvo įsidarbinęs padavėju, o jo alga sunkiai dengė net mašinos draudimą.
Bet Tadas paprašė vieno dalyko: nesakyti mamai, kad butas jos. „Ji mane užjuoks, kad pas žmoną atėjau ant visko gatavo. Pasakysiu, kad pats imu paskolą. Tu gi nenori, kad aš prieš ją kaip durnius atrodyčiau?“
Laura tada tik gūžtelėjo pečiais. Jai buvo visiškai tas pats, ką galvoja anyta. Ji mylėjo Tadą ir norėjo, kad jis jaustųsi gerai.
Dabar ta kvaila nuolaida smogė jai pačiai.
— Aš neatiduosiu tau raktų, — pasakė Laura. — Nes šis butas yra mano.
— Ką?! — Danutė nustėro. — Kaip tai tavo?! Mano sūnus man banko išrašus rodė! Jis už šitą butą sumokėjo daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių!
— Arbatos tikrai nenorite?
— Tu man dantų nekalbink! — anyta trinktelėjo per stalą taip, kad kavos puodeliai džiovykloje sudžeržgėjo. — Aš mačiau sutartį! Mačiau mokėjimo pavedimus! Kiekvieną mėnesį po tris šimtus eurų!
Laura sunkiai atsiduso. Tadas, matyt, rodė mamai kažkokius vartojimo kreditus arba automobilio lizingo įmokas. O gal tiesiog spausdino netikrus banko pranešimus — ji jau niekuo nesistebėtų.
Ji išsitraukė telefoną.
— Skambinam Tadui. Dabar. Garsiakalbiu.
— Ir paskambinsiu! — Danutė išsitraukė savo telefoną ryškiai oranžiniame dėkle. — Tuoj jis tau pasakys, kieno čia butas!
Po kelių signalų atsiliepė apsnūdęs balsas:
— Alio, mama? Aš dabar užsiėmęs…
— Sūneli, aš čia pas tavo… pas Laurą. Ji sako, kad butas jos! Pasakyk jai! — Danutė rėkė tiesiai į mikrofoną. — Pasakyk, kad krautųsi daiktus!
Stojo tyla. Giliai įkvepianti, baisi tyla.
— Mama… — Tado balsas tapo mažas, lyg iš po žemių. — Išeik iš ten. Nekelk gėdos.
— Kaip tai išeik?! — anyta sumirksėjo. — Tu juk sakei, kad paskolą moki…
— Mama. — Tadas sunkiai nurijo seiles. — Butas yra Lauros. Jos tėvai nupirko. Prieš vestuves. Aš jokios paskolos nemokėjau. Aš automobilį lizingu paėmiau.
Danutė sustingo. Jos ranka su telefonu pamažu nusviro žemyn. Oranžinis dėklas atrodė absurdiškai ryškus prieš blankų virtuvės fasadą.
— Tai tu man… melavai? — ji sunkiai ištarė šiuos žodžius. — Visus penkerius metus?
— Mama, aš tau paskambinsiu vėliau. — Tadas kalbėjo greitai, nervingai. — Ne dabar.
— Ne, palauk! O moteris? Su kuria tu dirbi? Tavo kolegė? — Laura tyliai įsiterpė. — Papasakok ir apie ją. Kad mama žinotų, kodėl tave iš tikrųjų išmečiau.
Telefone pasigirdo kažkoks garsas, panašus į springimą, ir ryšys nutrūko. Tik trumpi pypsėjimai aidėjo virtuvėje.
Danutė sėdėjo nejudėdama. Jos veidas buvo papilkėjęs, lūpų kampučiai nusviro. Po kelių sekundžių ji lėtai pakilo.
— Aš… aš… — ji nesugebėjo užbaigti sakinio.
Laura paėmė iš spintelės švarų maišą ir padavė anytai:
— Čia Tado vasariniai marškiniai ir jo sportbačiai. Prieškambaryje dar stovi žieminės padangos. Ir dėžė su atsuktuvais. Pasiimkite.
Danutė automatiškai, lyg per miglą, paėmė maišą. Pasilenkė prie padangų. Jos judesiai buvo sulėtėję, tarsi staiga pasenusi dvidešimt metų.
Ji nieko nepasakė. Net neatsisveikino. Tiesiog išsivilko pro duris, vilkdama dvi padangas ir kartoninę dėžę su įrankiais.
Laura uždarė duris ir užsuko spyną.
Kitą rytą ji paskambino meistrui. Šis per pusvalandį pakeitė spynos šerdį. Senus raktus ji įmetė į šiukšlių dėžę.
Tadas atsiuntė vienintelę žinutę: „Palik žieminę striukę ant laiptinės palangės. Ir barzdaskutę.“ Laura jas paliko. Ir daugiau niekada negavo jokių žinučių.
Danutė, kiek girdėjo iš bendrų pažįstamų, dabar vėl skalbia, verda ir lygina savo sūnui, kuris guli ant sofos ir pasakoja, koks pasaulis nesąžiningas. Apie tai, kad butas buvo Lauros, jiedu niekada nekalba. Tai tapo šeimos paslaptimi, kurią Danutė nešioja kaip akmenį po širdimi.
O Lauros bute pagaliau tylu. Ji kiekvieną vakarą verda ramunėlių arbatą ir žiūri pro langą į Žaliakalnio šlaitus. Ant švarutėlio laminato nebėra jokių purvinų pėdsakų.
