PO UOŠVIENĖS MIRTIES IEŠKOJOME TESTAMENTO. NOTARAS PASAKĖ, KAD TESTAMENTAS YRA, SURAŠYTAS PRIEŠ METUS, TAČIAU VIENINTELĖ PAVELDĖTOJA BUVO NE MANO VYRAS, O MOTERIS, KURI RŪPINOSI UOŠVIENE PASTARUOSIUS TREJUS METUS.
Jeigu tada, notaro kabinete, būčiau atidžiau pažvelgusi į Grigalių, būčiau supratusi, kad jis visai nenustebęs.
Tačiau aš žiūrėjau į notarą.
Į storais viršeliais įrištą dokumentą.
Į pavardę, kruopščiai išrašytą oficialiomis raidėmis.
Ir negalėjau suprasti nė vieno žodžio.
Nors skaityti moku jau daugiau nei penkiasdešimt metų.
Uošvienė Stefanija mirė trečiadienio rytą.
Ramiai.
Miegodama.
Man paskambino Grigalius iš darbo.
Jo balsas buvo lygus, tarsi kalbėtų apie orą.
– Stefanija išėjo. Nuvažiuosiu pas ją, užrakinsiu butą. Tu paimk Emiliją iš mokyklos.
Emilija – mūsų anūkė.
Mūsų sūnaus Danieliaus dukra.
Danielius dirbo Klaipėdoje ir atvažiuodavo tik tada, kai galėdavo.
Padėjusi telefoną pagalvojau, kad turėčiau kažką jausti.
Liūdesį.
Palengvėjimą.
Skausmą.
Tačiau labiausiai jaučiau nerimą, kad nespėsiu pasiimti Emilijos.
Autobusas per miestą važiuodavo beveik keturiasdešimt minučių.
Laidotuvės buvo šeštadienį.
Atėjo kiek daugiau nei dvidešimt žmonių.
Kaimynės iš uošvienės namo.
Buvusios kolegės iš poliklinikos.
Kelios pusseserės, kurių nemačiau daugelį metų.
Ir Agnė.
Ji stovėjo nuošalyje.
Tamsiu paltu.
Su rankine ant peties.
Atrodė taip, lyg būtų užsukusi trumpam.
Ir netrukus išeis.
Ji neverkė.
Tačiau jos veidas buvo toks, lyg visos ašaros jau būtų išlietos.
Ir likę tik tai, kas būna po jų.
Žinojau, kas ji.
Stefanijos slaugytoja.
Moteris, kuri kasdien ateidavo.
Pirkdavo maistą.
Matuodavo kraujospūdį.
Pasilikdavo nakčiai, kai Stefanijai būdavo baisu vienai.
Trejus metus.
Po klubo lūžio uošvienė nebegalėjo gyventi savarankiškai.
Agnę surado Grigalius.
Per skelbimą.
Bent jau taip man buvo pasakyta.
Po laidotuvių surengtuose pietuose Agnė sėdėjo stalo gale.
Lėtai valgė sriubą.
Žiūrėjo į lėkštę.
Niekas su ja beveik nekalbėjo.
Aš taip pat ne.
Praėjus savaitei po laidotuvių Grigalius pasakė:
– Reikia nueiti pas notarą. Patikrinti, ar mama nepaliko testamento.
Net neįsivaizdavau, kad Stefanija apskritai buvo pas notarą.
Vyresnės kartos žmonės tokius dalykus dažnai tvarkydavo tyliai.
Bet Stefanija?
Moteris, kuri su sūnumi aptardavo kiekvieną sprendimą.
Nuo gydytojo pasirinkimo iki užuolaidų spalvos.
Notaras mus priėmė mažame kabinete.
Kvepėjo kava ir senais popieriais.
Jis atidarė stalčių.
Ištraukė aplanką.
Pasitaisė akinius.
– Testamentas yra. Sudarytas praėjusių metų kovo keturioliktąją, – pasakė žmogaus, kasdien tai darančio po kelis kartus, tonu. – Vienintele paveldėtoja ponia Stefanija Vilčinskienė paskyrė ponią Agnę Krawczyk.
Stojo tyla.
Girdėjau sieninį laikrodį.
– Atsiprašau? – paklausiau.
– Agnė Krawczyk, – pakartojo notaras. – Gyvenanti…
– Palaukite, – pertraukiau. – Turbūt kažkokia klaida.
Notaras pažvelgė į mane.
– Klaidos nėra. Testamentas galiojantis. Sudarytas laisva valia.
Pažvelgiau į Grigalių.
Jis sėdėjo nejudėdamas.
Per daug ramiai.
Per daug tyliai.
Ir tada pirmą kartą man kilo mintis:
jis jau žinojo.