Užrašas gulėjo viduryje stalo, prispaustas druskine. Įėjau su paltu, nusiauti batų dar nespėjau. Prieškambaryje nebuvo jo kuprinės. Nebuvo sportbačių po kabykla. Ant komodos prie sofos nebebuvo baltų ausinių.
Namo grįžau po dvylikos valandų pamainos tekstilės fabrike, kur dirbu buhaltere. Kojos tvinkčiojo, nugarą skaudėjo, galvoje sukosi skaičiai. Ir tada pamačiau tą popieriaus lapą.
Tris dienas jis gyveno pas mane. Ne pirmas kartas, bet šį — paskutinis.
Mano sesers Lidijos sūnus Matas. Jam dvidešimt dveji, atvažiavo į Kauną į studentų konferenciją. Lidija paskambino prieš savaitę: „Rūta, gal galėtum priimti? Viešbučio jis neieško, sako, pas tetą jaukiau.“ Aš, aišku, pasakiau — taip, tegul atvažiuoja.
Juk esam šeima.
Išsinuomojau jam sofą dar prieš jo atvykstant. Tiesą sakant, ne išsinuomojau — užklojau švaria paklode, paėmiau iš spintos storesnę antklodę, nes oras atšalo. Nupirkau kavos pupelių, nors pati geriu tik juodą arbatą. Parduotuvėje ilgai stovėjau prie kavos lentynos, skaičiau etiketes, galiausiai paėmiau brazilišką vidutinio skrudinimo — keturiolika eurų už pakelį. Brangoka, bet svečias retai atvažiuoja.
Prieš jo atvykimą išploviau langus virtuvėje. Ta prasme, ne tik virtuvėje — visame bute. Pasidėjau šviežių rankšluosčių vonioje. Nuėjau į turgų nupirkti lietuviško medaus, ruginės duonos, kiaušinių iš ūkininko. Žinojau, kad rytais jis mėgsta kiaušinienę.
Atvažiavo ketvirtadienį vakare. Autobusas atvyko į stotį prie Soboro, aš jo laukiau prie perono. Išlipo su didele kuprine ir apgulusia kuprine priekyje, ausinės ant kaklo, telefonas rankoje. Pamatė mane, linktelėjo. Nepasibučiavo, neapsikabino.
– Labas, teta Rūta.
– Labas, Matai. Kaip kelionė?
– Normaliai.
Ir viskas. Ėjome link stotelės, jis puse žingsnio priekyje, žiūrėjo į telefoną. Bandžiau kalbinti: kaip universitete, ar darbas nesiseka, kaip mama. Jis atsakinėjo „normaliai“, „gerai“, „nežinau“. Paskui įsidėjo ausines ir visą kelią važiavom tylom. Galvojau: jaunas, pavargęs po kelionės, apsipras.
Namuose parodžiau, kur kas. Sofa svetainėje, rankšluostis vonioje ant kabliuko, lėkštės virtuvėje. Jis apsižvalgė, linktelėjo, paklausė: „Koks wifi slaptažodis?“ Pasakiau. Jis atsisėdo ant sofos, atsidarė nešiojamąjį kompiuterį. Tada aš nuėjau virti vakarienės. Bulvių košė su kepsniu. Jo mėgstamiausias, kiek atsimenu iš vaikystės.
Valgėm tylom. Jis su telefonu rankoje, pirštu braukė ekraną. Aš valgiau ir galvojau, ką pasakyti. Paklausiau, ar konferencija svarbi. „Jo“, pasakė jis. „Bus pranešimas.“ Tada pakilo ir nusinešė lėkštę į kriauklę. Tiksliau, pastatė ant kriauklės krašto. Neplovė. Ir nuėjo miegoti.
Pirmą rytą kėliausi pusę šešių. Darbas nuo aštuonių, bet reikia spėti į autobusą. Stengiausi nešnibždėti? Ne, stengiausi netriukšmauti. Ėjau pirštų galais, užsidariau duris tyliai, virdulį pastačiau ant viryklės kuo tyliau. Išėjau į darbą, palikusi jam pusryčius ant stalo: kiaušinienė lėkštėje, duona, sviestas, uogienė. Viskas užtiesta rankšluosčiu.
Grįžau septintą vakaro. Kiaušinienė buvo paliesta — truputį. Duona suvalgyta. Kavos puodelis tuščias. Gerai, pavalgė. Pavargau, atsisėdau prie stalo, nusitraukiau batus. Iš kambario girdėjosi jo balsas — kalbėjo telefonu. Tikriausiai su drauge ar su mama. Į mane nekreipė dėmesio. Nuėjau į virtuvę plauti indų.
Kitą rytą vėl kėliausi anksti. Šįkart tyčia dar tyliau. Išjungiau telefoną, kad nesuvibruotų. Užvėriau virtuvės duris. Pasižymėjau mintyse: kavos pupelės baigėsi, reikia nupirkti daugiau. Grįžus po darbo, jis jau buvo išėjęs. Palikau jam vakarienę šaldytuve su rašteliu: „Sušilki mikrobangėj 3 min.“ Raštelis gulėjo ten pat, kur palikau. Nejudintas.
Trečią rytą jis išėjo iš kambario, kai aš jau rišausi batraiščius prieškambaryje. Atsistojo tarpduryje, pasitrynė akis.
– Teta Rūta, ar galėtum rytais ne taip trankytis? Aš blogai miegu, o tavo žingsniai girdisi per sienas.
Pasisukau į jį. Laikiau bato raištelį rankoje.
– Aš vaikštau pirštų galais, – pasakiau. – Saugau, kad nepažadėčiau tavęs.
– Na, čia tas… – jis numojo ranka. – Garsiai virtuvėje. Virdulys, indai, spintos durys.
– Gerai, – pasakiau. – Būsiu dar tyliau.
Jis linktelėjo ir grįžo į kambarį. Užsidarė duris. Aš dar kurį laiką stovėjau prieškambaryje, paskui apsiaviau batus, užsisegiau paltą, paėmiau raktus. Autobuso stotelėje laukiau ilgai, nes vienas autobusas pravažiavo pilnas. Atėjo šaltis, oras pasikeitė, vėjas nuo Nemuno.
Darbe visą dieną buvau išsibarsčiusi. Du kartus skaičiavau tą pačią sąskaitų eilutę. Bendradarbė Inga paklausė, ar viskas gerai. „Jo“, pasakiau. „Tiesiog svečias namie.“
– Ar įkyrus?
– Ne, tiesiog… jaunas.
Taip ir palikau.
Vakare grįžau, jis sėdėjo ant sofos su kompiuteriu. Ekrane švietė kažkokia skaičiuoklė ar programa. Pakėlė galvą, kai įėjau.
– Teta Rūta, internetas labai lėtas. Man reikia įkelti failus dar šiandien.
– Pas tave kambaryje geriausia zona, – pasakiau. – Modemas svetainėje prie lango.
– Aš esu prie lango. Vistiek lėtas. Gal galėtum skambint į tiekėją?
Atsisėdau ant kėdės atsitraukti batų. Nepasakiau, kad internetas man kainuoja trisdešimt du eurus per mėnesį. Nepasakiau, kad už namus moku pati viena, kad alimentų negaunu, kad alga buhalterei — aštuoni šimtai eurų be mokesčių. Nepasakiau, kad rytoj reikia mokėti už šildymą, ir sąskaita šį mėnesį didesnė, nes lauke atšalo.
– Pakęsk, – pasakiau. – Konferencijai užteks.
Jis piktai keiktelėjo, uždarė kompiuterį, nusimetė ant stalo ir nuėjo į vonią. Duris užtrenkė.
Sėdėjau ir žiūrėjau į jo kompiuterį ant stalo. Ant viršaus buvo lipdukas su užrašu, kurį perskaičiau: „Mano, neliesk.“ Lyg būčiau planavusi liesti.
Ketvirto ryto jį radau jau pažadintą, sėdintį virtuvėje prie stalo. Kavos neviriau, nes jis pasakė, kad geria tik espresą, o mano kavos aparatas — paprastas lašinamas. Jis pats kažką pasidarė telefone. Pamačiau, kaip jis valgo mano pirktus sausainius.
– Šiandien grįšiu vėlai. Konferencija baigsis apie aštuonias, paskui galiu susitikti su draugais.
– Gerai, – pasakiau. – Vakarienę paliksiu šaldytuve.
– Nereikia, – atsakė jis. – Pavalgysiu mieste.
Ir vėl nuėjo.
Tą vakarą grįžau namo jau sutemus. Lijo. Palikau savo lietpaltį prie durų, šlapią. Nusiaviau basutes, kurių guma per lietų pasidarė slidi. Nuėjau į virtuvę užsipilti arbatos. Ant palangės radau jo ausines.
Balta, brangios. Jis jas pamiršo. Paėmiau, norėjau nunešti į kambarį. Durys buvo praviras. Viduje ant sofos gulėjo jo drabužiai — išmėtyti. Ant grindų — pora senų kojinių. Prie sienos — kuprinė, atidaryta. Ant palangės — pakelis cigarečių, nors salė jis sakė, kad nerūko. Tiksliau, niekada nebuvo sakęs. Tiesiog aš maniau, kad nerūko, nes Lidija sakė, kad jis sveiką gyvenseną propaguoja.
Padėjau ausines ant stalo ir grįžau į virtuvę.
Penktą rytą, sekmadienį? Ne, aš pamečiau dienas. Bet vieną rytą — paskutinį — jis jau buvo susikrovęs daiktus. Perėjo pro mane prieškambaryje su kuprine ant pečių. Stabtelėjo prie durų.
– Iki, – pasakė. – Ačiū. Turbūt.
– Turbūt? – pakartojau.
Jis gūžtelėjo pečiais ir išėjo, palikęs duris neuždarytas. Aš stovėjau ir žiūrėjau į tą pravirą tarpą, paskui priėjau ir užvėriau.
Ir tada pamačiau užrašą ant virtuvės stalo. Jis buvo palikęs jį prieš išeidamas.
Paėmiau lapą, atlenkiau. Raštelis buvo sulankstytas per pusę, paprastas, iš sąsiuvinio. Rašė juodu tušinuku, kreivokomis raidėmis, nes tikriausiai rašė ant kelių.
„Rūta, noriu būti atviras. Pas tave nepatogu. Apibendrinsiu:
1. Rytais per garsu. Negaliu miegoti.
2. Internetas per lėtas, failų negaliu įkelti.
3. Kavos aparatas — ne kavos aparatas, o skarda.
4. Sofa kieta, nugara skauda.
Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl negali pasiruošti svečiui normaliai. Kitą kartą jei kviesi, pagalvok apie tai. Tikiuosi, nepyksti, nes geriau juk tiesiog pasakyti, negu tylėti. M.“
Stovėjau ir skaičiau. Šviesa virtuvėje buvo išjungta, pro langą krito pilka dienos šviesa. Palangėje stovėjo mano pirktas medus, pravalgytas vos per pusę.
Norėjau suglamžyti lapą. Bet nesusiglamžiau. Padėjau jį atgal ant stalo ir prispaudžiau druskine, kaip buvo.
Paskui nuėjau į svetainę. Sofa, kurią jis taip išvadino „kieta“, stovėjo prie sienos. Ant jos — mano senas pledas, sukiužęs pagalvėlė. Palei kraštą — dulkės, kurias nespėjau išsiurbti. Prisėdau ant sofos krašto. Galvojau apie tai, kaip ją pirkom su vyru. Apie tai, kad vyras ją išvežė po skyrybų? Ne, tą sofą jis paliko man. Paskui aš ją parsivežiau į šį butą, kai persikrausčiau iš Klaipėdos į Kauną. Tuo metu neturėjau pinigų naujai. Ši sofa buvo mano senų namų dalis, kurioje dar buvo likę mūsų vaikystės kvapas — tiksliau, mano vaikystės su sese. Ji buvo atiduota man, kai Lidija išvažiavo į Vilnių.
Sėdėjau ir žiūrėjau į sieną. Ant sienos kabėjo paveikslas, kurį nupirko mama prieš dvidešimt metų. Jūra. Klaipėdos jūra. Paveikslas šiek tiek išblukęs.
Tada atsistojau ir nuėjau prie telefono.
Skambinau Lidijai.
– Alio? – atsiliepė ji.
– Lidija, – pasakiau. – Tavo sūnus paliko man užrašą. Sąrašą, kuo aš jam neįtikau.
Tyla.
– Rūta, jis tiesiog toks atviras, tu jį žinai. Jis nenorėjo tavęs įžeisti.
– Jis parašė, kad nesupranta, kodėl negaliu normaliai pasiruošti svečiui. Lidija, aš mokėjau už internetą, kurio greitį jis vadina „per lėtu“. Aš pirkau kavos už keturiolika eurų. Jis pasakė, kad šiukšlė. Aš jam klojau sofą, ant kurios miegojau aš pati. Jis pasakė, kad nugara skauda.
– Jis jaunas, nesupranta, ką tu darai. Tu gi ne dėl dėkingumo jį priėmei.
– Ne dėl dėkingumo. Bet dabar galvoju: kodėl aš jį priėmiau?
Tyla.
– Nes šeima, – pasakė Lidija. – Tu gi ne tokia.
– Kokia „tokia“?
– Na… kerštinga.
Aš nusijuokiau. Ne tyčia, tikrai. Juokas išėjo sausas, kaip kosulys.
– Aš ne kerštinga, Lidija. Aš pavargusi. Bet žinai ką? Aš dabar pasielgsiu teisingai.
Padėjau ragą prieš jai dar ką nors pasakius.
Tada atsisėdau prie stalo ir paėmiau telefoną. Atidariau banko programėlę. Radau interneto tiekėjo automatinį mokėjimą, kurį buvau nustačiusi prieš mėnesį, kad svečiams būtų greičiau. Atšaukiau.
Paspaudžiau „patvirtinti“. Telefonas suvibravo — pranešimas: „Mokėjimas atšauktas. Nuo kito mėnesio gersite 20 Mb/s.“ Sutaupysiu devynis eurus per mėnesį.
Tada nuėjau į virtuvę, atidariau spintelę, paėmiau kavos pupeles — pusę pakelio, likusią nuo jo. Pasiėmiau maišelį, supyviau į jį pupeles, užrišau. Užsimėčiau striukę, apsimoviau batus, išėjau į laiptinę. Nuėjau prie kaimynės durų. Paskambinau.
Atsidarė ponia Marija, mūsų laiptinės pensininkė. Ji dažnai mane pavaišina kartais obuolių pyragu.
– Rūta? – nustebo ji.
– Marija, – pasakiau. – Štai kavos pupelių. Brazilija. Jums turėtų patikti. Aš jos negeriu.
Ji paėmė maišelį, pauostė.
– O kas atsitiko?
– Svečias išvažiavo, – pasakiau. – Kavą paliko.
– Tai gal jis ją pamiršo?
– Ne, – pasakiau. – Jis tiesiog ne jos.
Marija pažvelgė į mane. Tada linktelėjo, padėkojo ir uždarė duris.
Grįžau į butą. Nuėjau į svetainę. Pažiūrėjau į sofą. Tada nuėjau į virtuvę, paėmiau rašiklį ir popieriaus lapą. Parašiau:
„Matai. Ačiū už atsiliepimą. Taip pat noriu tave informuoti: 1. Internetą atšaukiau — nuo šiol tau tiekėjas toks pat, kaip ir man anksčiau: lėtas. 2. Kavą atidaviau kaimynei. Ji moka ją įvertinti. 3. Sofa — per gera, kad ant jos miegotum toliau. 4. Kitą kartą, kai norėsi atvirai pasakyti, kaip pas ką nors buvo nepatogu, pradėk nuo „ačiū, kad priėmei“. Moku priimti kritiką, bet tik tada, kai ji ateina iš tų, kurie moka padėkoti.
Tavo teta Rūta“
Sulanksčiau lapą, įdėjau į voką, užrašiau jo adresą. Tada paėmiau telefoną ir atidariau pokalbį su Matu. Pridėjau nuotrauką, kaip vokas guli ant stalo prie durų. Parašiau: „Perskaityk, kai turėsi laiko. Tiesiog noriu, kad žinotum, jog tavo tiesa man kainavo tiksliai 14 eurų ir 9 eurus per mėnesį. Nebrangu.“
Išėjau, įmečiau voką į pašto dėžutę kampe prie stotelės. Grįžau namo. Užsiviriau arbatos. Atsisėdau ant sofos. Šįkart — ant tos kietos, kuri man nepatinka? Ne. Atsisėdau ir patraukiau pledą per kojas. Sėdėjau ilgai, klausydamasi, kaip už lango krapnoja lietus į palangę.
Po valandos suvibravo telefonas. Pranešimas nuo Mato:
„Tu čia rimtai? Dėl kavos ir interneto?“
Nieko neatsakiau. Padėjau telefoną ant stalo. Žiūrėjau į jį, kol ekranas užgeso. Paskui paėjau prie durų ir patikrinau spyną. Užrakinta. Kaip visada.
