Pastaruoju metu pradėjau viską užsirašinėti ant mažų lapelių, nes vis dažniau kažką pamirštu. Vakar megztinio kišenėje radau savo pačios rašytą raštelį: „Nepasitikėk marčia. Patikrink, kur mamos vestuvinis žiedas.“ Tik bėda ta, kad visiškai nepamenu, jog būčiau tai rašiusi.
Lapelis buvo kelis kartus sulankstytas.
Suglamžytas.
Tarsi būčiau skubėdama jį įgrūdusi į kišenę.
Rašysena buvo mano.
Tie patys išlenkti raidžių brūkšniai, kurių niekas kitas taip nerašo.
Paėmiau jį į rankas.
Perskaičiau vieną kartą.
Antrą.
Trečią.
„Nepasitikėk marčia. Patikrink, kur mamos vestuvinis žiedas.“
Atsisėdau prieškambaryje ant mažos kėdutės.
Staiga pasidarė labai šalta.
Mamos vestuvinis žiedas…
Plonas.
Auksinis.
Su smulkiu raštu.
Mama jį nešiojo beveik penkiasdešimt metų.
Kol dėl artrito ištino pirštai ir juvelyrui teko žiedą perkirpti.
Po to jis gulėjo aksominėje dėžutėje.
Komodos stalčiuje mano kambaryje.
Bent jau taip man atrodė.
Atidariau stalčių.
Peržiūrėjau servetėles.
Mamos seną pasą.
Voką su senomis nuotraukomis iš Palangos.
Dėžutės nebuvo.
Širdis pradėjo daužytis.
Pradėjau ieškoti.
Vieną stalčių po kito.
Vieną lentyną po kitos.
Naktinį staliuką.
Sekciją.
Papuošalų dėžutę.
Praėjus beveik valandai sėdėjau ant miegamojo grindų.
Aplink mane gulėjo išverstos spintos.
Ir aš vis bandžiau prisiminti.
Kada paskutinį kartą mačiau tą dėžutę.
Neprisiminiau.
Tai buvo baisiausia.
Ne pats dingęs žiedas.
O ta juoda skylė mano atmintyje.
Pastaruosius kelis mėnesius viskas darėsi vis blogiau.
Iš pradžių pamiršdavau, kodėl atėjau į kambarį.
Vėliau palikdavau puodą ant viryklės.
Ir nueidavau laistyti gėlių.
Net kelis kartus šį mėnesį mano sūnus Mantas paskambino ir pasakė, kad buvome susitarę pietauti.
O aš apie tai nieko neprisiminiau.
Todėl pradėjau rašyti lapelius.
„Išjunk orkaitę.“
„Ketvirtadienį paskambink Mantui.“
„Pasiimk receptą.“
„Elektros sąskaita iki penkioliktos.“
Visas mano butas Kaune buvo nukabinėtas spalvotais lapeliais.
Ant šaldytuvo.
Vonios veidrodžio.
Lauko durų.
Bet šitas buvo kitoks.
Tai ne priminimas.
Tai perspėjimas.
Mano marti Rūta mūsų šeimoje atsirado prieš penkerius metus.
Su Mantu jie susipažino darbe.
Po metų susituokė.
Visą gyvenimą dirbau kirpėja.
Išmokau stebėti žmones.
Jų žvilgsnius.
Judesius.
Tai, ko jie nepasako garsiai.
Rūta visada buvo labai mandagi.
Net per daug.
Nuolat šypsojosi.
Klausdavo, kaip jaučiuosi.
Ar išgėriau vaistus.
Ar nieko netrūksta.
Bet kartais pagaudavau jos žvilgsnį.
Kai ji galvodavo, kad nematau.
Lyg ji mane vertintų.
Lyg kažką skaičiuotų savo galvoje.
O gal tai jau aš pradėjau įtarinėti visus.
Radusi tą lapelį pradėjau dar atidžiau stebėti.
Rūta ateidavo kiekvieną antradienį ir penktadienį.
Nupirkdavo maisto.
Sutvarkydavo vonią.
Išmesdavo pasibaigusio galiojimo produktus.
Mantas dirbo spaustuvėje pamainomis.
Todėl kasdien rūpinosi ji.
Be priekaištų.
Be vaidybos.
Tačiau dabar kiekvienas jos judesys man atrodė įtartinas.
– Mama, sutvarkiau vaistų spintelę, – pasakė ji vieną antradienį.
– Kokius vaistus išmetei? – paklausiau kiek griežčiau, nei norėjau.
Ji nustebusi pažvelgė į mane.
– Seną ibuprofeną ir nosies lašus. Jie buvo pasibaigusio galiojimo.
Linktelėjau.
Bet viduje kažkas suspaudė širdį.
Ji sutvarkė.
Išmetė.
Nepaklaususi.
O ką dar ji sutvarkė?
Ką dar paėmė?
Trečiadienį dar kartą išnaršiau visą butą.
Ir radau dar du savo rašytus lapelius.
Vieną rankinėje.
Kitą po pagalve.
Ant pirmojo buvo parašyta:
„Rūta perstatė nuotraukas svetainėje. Ar visos liko?“
Ant antrojo:
„Mamos žiedas buvo komodoje. Dabar jo nėra. Kada jis dingo?“
Nei viename nebuvo datos.
Sudėjau visus tris lapelius ant stalo.
Ir pasijutau taip, lyg gaučiau laiškus nuo nepažįstamos moters.
Tik ta nepažįstamoji buvau aš pati.
Praėjusios savaitės Janina kažką žinojo.
O šiandieninė Janina jau nieko neprisiminė.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Penktadienį Rūta atėjo kaip visada.
Aš stebėjau ją iš už knygos.
Knygos net neskaičiau.
Mačiau, kaip ji tvarko virtuvę.
Kaip pataiso mamos nuotraukos rėmelį.
Kaip atidaro tą pačią komodos stalčių.
Ir tyliai jį uždaro.
– Kažko ieškai? – paklausiau.
– Ne. Tik patikrinau, ar viskas savo vietoje. Pastaruoju metu jūs dažnai paliekate stalčius atvirus. Mantas labai jaudinasi.
„Mantas labai jaudinasi.“
Per pastaruosius mėnesius šią frazę girdėjau dešimtis kartų.
Mantas jaudinasi.
Todėl Rūta ateina dažniau.
Todėl reikia apsilankyti pas gydytoją.
Todėl nupirko telefoną dideliais mygtukais.
Staiga paklausiau:
– Kur mano mamos vestuvinis žiedas?
Rūta atsisuko.
Jos veide nepamačiau nei baimės.
Nei kaltės.
Tik palengvėjimą.
Lyg ji būtų seniai laukusi šio klausimo.
– Jis pas mus namuose, – tyliai atsakė ji. – Seife. Kartu su dokumentais.
Virtuvėje stojo tyla.
Girdėjosi tik šaldytuvo ūžesys.
– Tu pasiėmei mano mamos žiedą…
Balsas drebėjo.
– Mama… Prašau, atsisėskite.
Ji priėjo arčiau.
– Pasiėmiau jį prieš tris savaites. Tą rytą Mantas atvažiavo pas jus ir rado plačiai atviras buto duris. Jos buvo neužrakintos visą naktį. Tada nusprendėme, kad visus vertingus daiktus reikia laikinai išvežti.
– Kas jums leido?
– Niekas. Bet jūs paliekate įjungtas dujas. Kartais naktį išeinate į laiptinę su šlepetėmis. Mantas jau savaitę beveik nemiega…
– Kodėl? Todėl, kad jo mama genda?
Rūta kurį laiką tylėjo.
Atsisėdo priešais mane.
Ant stalo gulėjo visi trys mano perspėjimai.
Ji juos perskaitė.
Ir nieko nepasakė.
– Gydytojas rekomendavo atlikti tyrimus, – pagaliau ištarė ji. – Mantas bijo jums tai pasakyti. Aš irgi bijau. Mes visi bijome.
Pažvelgiau į ją.
Pamačiau pajuodusius paakius.
Netvarkingai surištus plaukus.
Suglamžytus marškinėlius.
Ji atrodė ne kaip vagilė.
Ji atrodė kaip žmogus, kuris jau daug savaičių normaliai nemiegojo.
– Ar gali parodyti man tą žiedą?
– Galiu dabar pat atvežti. Arba važiuokime kartu. Jis guli seife. Toje pačioje aksominėje dėžutėje.
Priėjau prie lango.
Kieme vaikai žaidė futbolą.
Kaimynė vedžiojo savo šunį.
Viskas buvo kaip visada.
Tik aš jau nebebuvau tokia pati.
Atsisukau į Rūtą.
– Tuos lapelius rašiau sau. Nes žinojau, kad pamiršiu. Bet dabar jau nebežinau, ką tada mačiau. Gal tikrai kažką mačiau. O gal mano atmintis mane apgavo.
– Tai dabar jau nesvarbu, – ramiai atsakė ji. – Žiedas saugus. Jūs irgi saugi. Bet mums trims reikia pasikalbėti. Jums, man ir Mantui. Apie tai, kas bus toliau.
Tas žodis įstrigo ore.
Toliau.
Tai reiškė gydytojus.
Tyrimus.
Galbūt diagnozę, kurios nenorėjau išgirsti.
Tai reiškė, kad kažkas kitas rūpinsis mano vaistais.
Mano raktais.
Mano stalčiais.
Bet kartu tai reiškė ir dar kai ką.
Kad nebesu viena.
Tą vakarą atsisėdau prie stalo.
Pasiėmiau naują lapelį.
Ilgai galvojau.
Paskui parašiau:
„Rūta paėmė mamos žiedą į seifą. Jis saugus. Rūta yra tavo pusėje. Nueik pas gydytoją.“
Sulanksčiau lapelį.
Įsidėjau jį į megztinio kišenę.
Tam atvejui.
Jeigu rytoj ir vėl viską pamirščiau.