Paėmiau vyro telefoną nuo spintelės, nes mano buvo išsikrovęs. Ekrane buvo atidarytas maršrutas į Klaipėdą. O vyras sakė, kad rytoj važiuoja pas svainį prie Kauno. Klaipėda – visai į kitą pusę.
Mano telefonas gulėjo virtuvėje.
Visiškai išsikrovęs.
Prijungiau įkroviklį, bet jis vėl neveikė.
Laidas jau seniai buvo nutrūkęs prie jungties.
Vytautas tuo metu buvo duše.
Norėjau tik patikrinti, kada rytoj kurjeris atveš dukrai siuntinį.
Todėl paėmiau jo telefoną.
Ekranas įsijungė iš karto.
Be jokio slaptažodžio.
Pirmas vaizdas, kurį pamačiau, buvo navigacija.
Maršrutas prasidėjo Kaune.
Bet vedė ne link Jonavos, kur gyveno jo svainis Arūnas.
Mėlyna linija driekėsi pro Šilutę.
Ir baigėsi Klaipėdoje.
Kelias sekundes tiesiog stovėjau.
Nieko nesupratau.
Jau savaitę Vytautas kartojo tą patį.
Kad šeštadienį važiuos padėti Arūnui statyti garažą.
Kad pasiims grąžtą.
Veržliarakčių komplektą.
Kad sekmadienį vakare grįš namo.
Iki Jonavos – mažiau nei valanda.
Iki Klaipėdos – beveik trys.
Ir visai kita kryptis.
Išgirdau tekančio vandens garsą.
Greitai padėjau telefoną ten, kur radau.
Priėjau prie lango.
Kieme stovėjo sena vaikų žaidimų aikštelė.
Joje jau seniai niekas nežaidė.
Vaikai užaugo.
O aš staiga pasijutau taip, lyg visas mano gyvenimas būtų šiek tiek pasislinkęs.
Viskas atrodė taip pat.
Ir kartu – jau visai kitaip.
Man penkiasdešimt devyneri.
Mano vardas Rasa.
Su Vytautu gyvename jau trisdešimt vienerius metus.
Per tiek laiko nustoji klausinėti.
Nes bijai atsakymų.
Dirbu pradinių klasių mokytoja.
Vaikams matematikoje viskas paprasta.
Du plius du visada yra keturi.
Aš irgi kadaise tuo tikėjau.
Vytautas išėjo iš vonios.
Kvepėjo tuo pačiu pušų kvapo dušo geliu.
Tuo pačiu, kurį visada pirkdavome prekybos centre.
– Kurjeris atvažiuos tarp dešimtos ir dvyliktos, – pasakė.
– Pažiūrėjau savo telefone.
– Ačiū, – atsakiau.
Ir viskas.
Įprastas vakaras.
Vakar dienos sriuba.
Žinios per televizorių.
Jis prie nešiojamojo kompiuterio.
Aš su mokinių sąsiuviniais.
Tik tą vakarą jau nieko netaisiau.
Tik žiūrėjau į jį.
Ir galvojau apie Klaipėdą.
Naktį beveik nemiegojau.
Klausiau jo ramaus kvėpavimo.
Taip miega žmogus, kuris neturi sąžinės graužaties.
Arba tas, kuris jau priprato su ja gyventi.
Trečią valandą atsikėliau atsigerti vandens.
Jo telefonas gulėjo koridoriuje ant įkroviklio.
Atrakinimo kodas buvo senasis mūsų buto numeris.
37.
Jis jo niekada nepakeitė.
Atidariau paieškos istoriją.
„Viešbutis Klaipėda prie jūros.“
„Dvivietis kambarys su vaizdu į jūrą.“
„Geriausias restoranas netoli Danės krantinės.“
Toliau radau rezervaciją.
Šeštadieniui.
Ir sekmadieniui.
Dvivietis kambarys.
Ne vienvietis.
Dvivietis.
Grįžau į lovą.
Rankos drebėjo.
Tik ne iš šalčio.
Ryte Vytautas atsikėlė šeštą.
Kaip visada prieš ilgesnę kelionę.
Ramiai susikrovė daiktus.
Grąžtą.
Įrankius.
Sportinį krepšį.
Termosą su kava.
Pabučiavo mane į kaktą.
– Sekmadienį būsiu namie.
Vėliausiai aštuntą vakaro.
Durys užsidarė.
Per langą stebėjau, kaip jo pilkas automobilis išvažiuoja iš kiemo.
Pasidariau juodos arbatos su citrina.
Sėdėjau virtuvėje.
Ir galvojau.
Ką dabar daryti.
Galėjau paskambinti Arūnui.
Paklausti, ar Vytautas jau atvažiavo.
Ir iš karto sužinoti tiesą.
Bet dar nebuvau pasirengusi.
Kol nežinojau tiksliai, galėjau save įtikinti.
Gal tai klaida.
Gal ieškojo viešbučio draugui.
Dviviečio kambario.
Draugui.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Paskambinau seseriai.
Nieko nepasakojau.
Tik pakviečiau kavos.
Po valandos ji jau sėdėjo mano virtuvėje.
Atsivežė varškės pyragą.
Ir iš karto paklausė:
– Kas atsitiko?
Tavo balse kažkas ne taip.
Atsakiau:
– Nieko.
Tiesiog namuose labai tylu.
Ji daugiau neklausinėjo.
Mes viena kitą pažįstame visą gyvenimą.
Ji žinojo, kada geriau tylėti.
Po pietų padariau tai, ko labiausiai bijojau.
Atidariau Vytauto nešiojamąjį kompiuterį.
Slaptažodis buvo mūsų seno šuns vardas.
Rikis2.
Elektroniniame pašte radau rezervacijos patvirtinimą.
Viešbutis.
Dvyliktas kambarys.
Dviems žmonėms.
Vytautas Kazlauskas.
Ir…
Lina Vaitkutė.
Šios pavardės niekada nebuvau girdėjusi.
Paieška internete nieko neparodė.
Tada atidariau susirašinėjimus.
Ten buvo ji.
Trys mėnesiai žinučių.
Ne šimtai.
Vos kelios kasdien.
„Labanakt.“
„Rytoj po pietų būsiu laisvas.“
„Nupirkau tau tą arbatą, kuri tau taip patinka.“
Būtent ta arbata mane palaužė.
Vytautas niekada nepirkdavo arbatos.
Ją visada pirkdavau aš.
Atsisėdau ant grindų koridoriuje.
Ir tyliai verkiau.
Ne todėl, kad jis turėjo kitą moterį.
O todėl, kad jai pirko arbatą.
Rašė „labanakt“.
Tai nebuvo vienkartinė klaida.
Tai buvo antras gyvenimas.
Šalia mūsų.
Sekmadienį jis grįžo pusę aštuonių vakaro.
Kvepėjo jūra.
Ne pušų dušo geliu.
Tikra jūra.
– Kaip sekėsi Arūnui? – paklausiau.
– Gerai.
Beveik baigėme garažą.
Labai pavargau.
Pažiūrėjau jam į akis.
– O Klaipėdoje irgi stato garažus?
Stojo tyla.
Tokioje tyloje girdi šaldytuvą.
Laikrodį.
Kaimynų šunį.
Vytautas stovėjo nejudėdamas.
Jo veide nebuvo baimės.
Tik keistas palengvėjimas.
Lyg jis seniai būtų laukęs šios akimirkos.
– Nuo kada? – paklausiau.
– Nuo sanatorijos.
Nuo vasario.
Jis atsisėdo.
– Rasa…
Aš nenorėjau…
– Nesakyk, ko nenorėjai.
Ilgai tylėjome.
Paskui paklausiau vienintelio klausimo.
– Kokią arbatą jai pirkai?
Jis nustebęs pakėlė akis.
– Earl Grey.
Su bergamote.
Aš linktelėjau.
Mes trisdešimt metų gėrėme paprastą juodą arbatą su citrina.
O jai jis pirko visai kitokią.
Tarsi su ja būtų tapęs kitu žmogumi.
Tą naktį jis miegojo dukros kambaryje.
Ryte išėjo į darbą anksčiau nei įprastai.
Ant stalo paliko raštelį.
„Turime pasikalbėti.
Atsiprašau.“
Aš ilgai žiūrėjau į tą vieną žodį.
„Atsiprašau.“
Dar nežinau, ką darysiu.
Nežinau, ar noriu klausytis jo pasiaiškinimų.
Nežinau, ar noriu pažinti žmogų, kuriuo jis tapo šalia kitos moters.
Tą vakarą grįždama iš darbo užėjau į mažą parduotuvę.
Nusipirkau Earl Grey arbatos.
Su bergamote.
Nežinau kodėl.
Gal norėjau suprasti.
Koks skonis to kito gyvenimo.
Arbata buvo karti.
O gal tiesiog prie tokio skonio dar nebuvau pripratusi.