Močiutė atvežė anūkams dovanas vienoduose maišeliuose. Kai vaikai jas atidarė, vyresnysis net apsidžiaugė, o jaunesnysis nebesulaikė ašarų…
Anksčiau mažasis Matas pirmas bėgdavo prie durų vos išgirdęs skambutį.
– Močiutė atvažiavo! – džiaugsmingai šaukdavo jis.
Tačiau pastaruoju metu jis likdavo savo kambaryje ir apsimesdavo, kad nieko negirdi.
Ilgai save įtikinėjau, jog tai tik vaikiškos nuotaikos.
Tikroji priežastis buvo visai kita.
Vyro mama Janina pas mus atvykdavo maždaug kartą per mėnesį.
Kiekvieną kartą atsinešdavo du vienodus baltus dovanų maišelius.
Iš išorės jie buvo visiškai vienodi.
Tačiau viduje – visai skirtingos dovanos.
Vieną kartą vyresniajam anūkui Domui ji padovanojo brangų piešimo planšetinį kompiuterį.
Ant viršaus gulėjo atvirukas:
„Mylimiausiam anūkui nuo močiutės.“
Matui teko paprasta spalvinimo knygelė ir nebrangūs flomasteriai.
Be jokio atviruko.
Jis tyliai pažvelgė į savo dovaną, paskui į brolio planšetę.
Nieko nepasakė.
Tik nuleidęs galvą išėjo į savo kambarį.
Janina tik numojo ranka.
– Ko čia liūdėti? Flomasteriai irgi geri.
Vakare ramiai pasakiau vyro mamai:
– Jei kitą kartą pirksite dovanas, jos turi būti vienodos abiem berniukams. Kitaip geriau nepirkite nė vienam.
Ji šaltai pažvelgė į mane.
– Tu man nenurodinėsi, ką turiu dovanoti savo anūkams.
Vyras tylėjo.
Po mėnesio Janina vėl atvyko.
Vos įėjusi sušuko:
– Domai, važiuojam į atrakcionų parką! Nupirksiu ledų, važinėsime karuselėmis!
Matas nedrąsiai priėjo.
– Močiute… O aš galiu kartu?
Ji net nesusimąstė.
– Ne. Tu dar per mažas. Tik pavargsi ir sugadinsi visą išvyką.
Tarp berniukų buvo vos dvejų metų skirtumas.
Tą dieną Matas ilgai sėdėjo prie lango ir tylėdamas stebėjo, kaip močiutė su broliu išvažiuoja.
Vakare jie grįžo linksmi.
Be jokios smulkmenos jaunesniajam.
Tada paskambinau Janinai.
– Jei leisite laiką su anūkais, tai su abiem. Jei ne – tada nė su vienu.
Ji trumpai atsakė:
– Gerai. Kaip nori.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Po savaitės ji pakvietė mus į savo gimtadienį.
Kai visi susėdo prie stalo, Janina išnešė du pažįstamus baltus maišelius.
– Domui, mano mylimam anūkui.
Jis gavo didžiulį konstruktorių.
Viduje vėl gulėjo atvirukas:
„Mylimiausiam anūkui nuo močiutės.“
– O čia Matui.
Maišelyje buvo paprasta spalvinimo knygelė ir pieštukai.
Matas pažvelgė į savo dovaną.
Paskui į brolio.
Ir šį kartą nebeištvėrė.
Jis tyliai pravirko.
Janina tik palingavo galvą.
– Per daug jį lepinate. Berniukai neverkia.
Tačiau mane labiausiai nustebino ne ji.
O mano vyresnysis sūnus.
Domas tyliai pastūmė savo konstruktorių broliui.
– Matai, žaiskime kartu. Čia detalių užteks mums abiem.
Aš lėtai atsistojau.
Paėmiau abi dovanas.
Sudėjau jas atgal į maišelius.
Ir padėjau prieš Janiną.
– Kol neišmoksite vienodai mylėti abiejų mano vaikų, nedovanokite nieko nė vienam.
Salėje stojo tyla.
Paėmiau Matą už rankos.
Apkabinau Domą.
– Važiuojame namo.
Mes ramiai išėjome.
Niekas mūsų nesulaikė.
Tik jau prie automobilio mus pasivijo mano vyras.
Maniau, kad jis vėl gins savo mamą.
Tačiau jis tyliai atrakino automobilį ir pasakė:
– Važiuojame.
Nuo tos dienos Janina pradėjo siųsti vienodas dovanas.
Du vienodus konstruktorius.
Dvi vienodas knygas.
Du vienodus dažų rinkinius.
Aš jų nepriėmiau.
Pasakiau vyrui:
– Pirmiausia tegul pati atvažiuoja pas Matą, pažiūri jam į akis ir pasako, kad jį myli. Ne per dovanas. Ne per tave. Pati.
Ji taip ir neatvažiavo.
Perduodavo tik žinutes, kad ją pažeminau svečių akivaizdoje ir kad ji pati turi teisę pasirinkti, ką labiau mylėti.
Galbūt ir turi.
Tačiau aš taip pat turiu teisę apsaugoti savo vaiką nuo neteisybės.
Šiandien abu mano sūnūs tebėra geriausi draugai.
Tą konstruktorių vėliau jiems nupirko vyras.
Dabar jie kartu stato pilis, automobilius ir laivus, dalijasi detalėmis ir juokiasi.
Ir kiekvieną kartą stebėdama juos pagalvoju:
kartais didžiausia dovana vaikui yra ne brangus žaislas.
O žinojimas, kad jo niekas niekada nelaikys mažiau mylimu.