LIUDMILA TRIS SAVAITES IR VIENĄ DIENĄ RUOŠĖSI EITI Į BASEINĄ.
Gydytojas primygtinai rekomendavo plaukimą.
Jis sakė, kad tai padės nugarai.
Sąnariams.
Kraujospūdžiui.
Tačiau labiausiai Liudmilą gąsdino ne vanduo.
O jos pačios kūnas.
Po skyrybų buvo praėję aštuoneri metai.
Išeidamas vyras pasakė tik vieną sakinį.
– Tu visiškai savimi nebesirūpini, Liudmila. Pažiūrėk į save.
Nuo tos dienos ji ir žiūrėjo.
Į veidrodžius.
Į parduotuvių vitrinas.
Į užgesusį telefono ekraną.
Ir visur matė ne save.
O tik savo trūkumus.
Baseine „Delfinas“ viskas atrodė svetima.
Chloro kvapas.
Savimi pasitikintys žmonės.
Triukšminga persirengimo patalpa.
Ji nusipirko patį uždariausią juodą maudymosi kostiumėlį.
Su mažu sijonėliu.
Pardavėja tikino, kad jis „lieknina“.
Tačiau didžiausiu išbandymu tapo mėlyna plaukimo kepuraitė.
Ji niekaip nenorėjo užsimauti.
Po kelių nesėkmingų bandymų Liudmila pažvelgė į veidrodį.
Ir staiga nusijuokė.
Pasirodo, didžiausias pavojus jos pasitikėjimui savimi buvo visai ne kūnas.
O ta juokinga mėlyna kepuraitė.
Prie baseino ją pasitiko jaunas treneris Mantas.
Nusišypsojo.
– Panele, jūs į vandens aerobiką?
– Kokia dar panelė? – suburbėjo ji.
Mantas tik nusijuokė.
Ir kantriai paaiškino, kaip teisingai įlipti į vandenį.
Iš pradžių niekas nesisekė.
Ji prisigerdavo vandens.
Atsilikdavo nuo moters su rožine kepuraite.
Ir vis bambėdavo.
– Jūs juk ne varžybose, – šypsodamasis kartodavo treneris.
Po treniruotės moterys persirengimo kambaryje kalbėjosi apie kainas.
Apie kraujospūdį.
Apie dušus.
Staiga viena iš jų pasakė:
– Jūs naujokė? Puikiai laikėtės. Aš pirmą kartą net apsiverkiau.
Tą akimirką Liudmila suprato vieną labai svarbų dalyką.
Niekas nežiūri į jos pilvą.
Į klubus.
Į raukšles.
Kiekviena moteris čia turėjo savo randų.
Venų.
Papildomų kilogramų.
Ar savo baimių.
Visos tiesiog gyveno.
Grįžusi namo ji pirmą kartą po daugelio metų atsuko į save veidrodį.
Tą patį.
Kurį kažkada buvo nusukusi į sieną.
Ji pažvelgė į save.
Ir pirmą kartą pagalvojo ne:
„Kaip save apleidau.“
O:
„Kiek daug šis kūnas ištvėrė.“
Jis pagimdė sūnų.
Dirbo.
Išgyveno skyrybas.
Vienatvę.
Ligas.
Jis nebuvo tobulas.
Jis buvo jos.
Vakare paskambino sūnus.
– Na, kaip baseinas?
– Tikras pažeminimas su visomis tomis vandens procedūromis.
– Tai nepatiko?
– Nusipirkau mėnesio abonementą.
Trečiame užsiėmime ji jau juokavo su treneriu.
Lėtai.
Bet pati nuplaukė iki takelio vidurio.
Ir pirmą kartą atspindyje pamatė ne juokingą moterį.
O gyvą žmogų.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Tačiau vieną dieną ji netyčia išgirdo dviejų jaunų merginų pokalbį.
– Mano mama irgi norėtų eiti į baseiną, bet gėdijasi. Sako, kad jau per sena.
Tas žodis skaudžiai ją palietė.
Kitą dieną ji į baseiną nebeėjo.
Po kelių dienų paskambino moteris iš jų grupės.
Klara.
– Aš irgi kadaise mečiau po operacijos. Galvojau, kad visi spokso į mano randą. O paskui supratau, jog niekam tai nerūpi.
Liudmila tyliai prisipažino:
– Vyras mane vadino apsileidusia.
Klara nusišypsojo.
– O maniškis mane vadino karaliene. Ir vis tiek išėjo. Vyrų žodžiai ne visada pasako kažką apie mus. Labai dažnai jie pasako tik apie juos pačius.
Tie žodžiai viską pakeitė.
Liudmila sugrįžo į baseiną.
Po mėnesio nusipirko naują maudymosi kostiumėlį.
Tamsiai žalią.
Be sijonėlio.
Jis nieko neslėpė.
Tačiau su juo ji jautėsi tvirtesnė.
Pardavėja paklausė:
– Jums tikrai tinka?
Liudmila ramiai nusišypsojo.
– Man tinka. O kitiems tai visai neprivalo patikti.
Kitame užsiėmime Mantas pažvelgė į ją ir nusišypsojo.
– Puikiai atrodote.
Ji juokdamasi pagrasino jam kumščiu.
Ir įlipo į vandenį.
Ji netapo lieknesnė.
Netapo sportininke.
Ir nepamiršo buvusio vyro žodžių.
Tačiau pirmą kartą po daugelio metų nustojo mintyse atsiprašinėti už tai, kad užima vietą šiame pasaulyje.
Ji plaukė lėtai.
Sunkiai kvėpavo.
Kartais laikėsi už lentos.
Bet nuoširdžiai šypsojosi.
Nes pagaliau suprato vieną paprastą tiesą.
Džiaugtis gyvenimu niekada nėra per vėlu.
O kaip manote jūs?
Ar kada nors atsisakėte savo svajonės vien todėl, kad bijojote, ką pagalvos kiti?