Ksenija pritūpė prie senos pušies ir nusišypsojo.
Prie pat šaknų augo visa šeimynėlė gražių baravykų.
Ji atsargiai nupjovė juos tėčio dovanotu peiliuku ir dėjo į pintą krepšį.
Mintyse jau matė, kaip vakare visa šeima valgys keptas bulves su grybais.
Staiga išgirdo vyro balsą.
– Ksenija! Kur tu?
Ji nusprendė pajuokauti.
Tomas namuose nuolat mėgdavo ją išgąsdinti.
Todėl dabar panorėjo jam atsilyginti.
Ji pasislėpė už storo pušies kamieno.
Tačiau vietoj juoko išgirdo jo pokalbį telefonu.
– Kata…
– Aš beprotiškai tavęs pasiilgau.
– Myliu tave.
– Negaliu sulaukti, kada vėl susitiksime…
Krepšys išslydo jai iš rankų.
Baravykai pabiro ant samanų.
Dešimt santuokos metų.
Dukra Emilija.
Laiminga šeima.
Per vieną akimirką viskas pasirodė esą melas.
Kai Tomas nuėjo giliau į mišką, Ksenija dar ilgai sėdėjo po pušimi.
Tęsinį skaitykite komentaruose.
Žiūrėjo į dangų.
Ir iš paskutiniųjų tramdė ašaras.
Galiausiai nusivalė veidą.
Ir nusprendė.
Jokių scenų.
Jokių isterijų.
Pirmiausia ji viską gerai apgalvos.
Pasivijusi vyrą ji elgėsi taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Tomas švelniai nuvalė nuo jos skruosto samanų trupinėlį.
Pabučiavo.
Ir pasakė:
– Myliu tave labiau už gyvenimą.
– Aš tave irgi, – nusišypsojo ji, paslėpdama tikruosius jausmus.
Važiuojant namo Ksenija paprašė užsukti į sodo prekių parduotuvę.
Esą reikėjo nusipirkti krapų sėklų.
Tačiau iš tikrųjų ji nusipirko dideles sodo genėjimo žirkles.
Vakare viskas buvo kaip visada.
Jie pasiėmė dukrą iš močiutės.
Vakarienei valgė keptas bulves su miške surinktais grybais.
Žiūrėjo televizorių.
Užmigdė Emiliją.
Tomas juokavo.
Apkabino žmoną.
Elgėsi lyg tobulas vyras.
Kai jis užmigo, Ksenija tyliai ištraukė iš po lovos genėjimo žirkles.
Atsargiai pakišo jas po antklode.
Šaltas metalas palietė pačią jautriausią vietą.
Tomas akimirksniu pabudo.
Ir sustingo.
– Ksenija…
– Ką tu darai?..
Ji ramiai pasilenkė prie jo ausies.
– Vienas spragtelėjimas…
– Ir galėsi keliauti pas savo Katą.
– Be skandalų.
– Be dramų.
– Nori?
Tomas mirtinai išbalo.
– Tegul ji sau eina…
– Aš noriu tik tavęs.
– Supratau.
– Tikrai supratau…
Ksenija tyliai padėjo žirkles atgal po lova.
Apsisuko į kitą pusę.
Ir ramiai tarė:
– Labos nakties, brangusis.
Tą naktį Tomas daugiau taip ir neužmigo.
