Kartą gyvenime nutinka istorijų, kuriomis sunku patikėti.
Tačiau ši buvo tikra.
– Ir vėl ta katė užėmė fotelį! – piktai sušuko Svetlana. – Maryte, tuoj pat ją nuimk! Visur vien plaukai!
Namų tvarkytoja Marija krūptelėjo.
Su šeimininke geriau nesiginčyti.
Dar išmes iš darbo.
Ji greitai priėjo prie fotelio.
Balta pūkuota katė nė nepajudėjo.
Jos kilmės dokumentuose buvo parašyta:
Princesė Diana Didingoji.
Skamba išdidžiai, tiesa?
Ji ir atrodė kaip tikra princesė.
Sniego baltumo kailis.
Taisyklingas snukutis.
Karališka laikysena.
Tik…
Jau seniai niekam nebereikalinga.
Diana žiūrėjo pro langą į miestą.
Ji puikiai žinojo, kas bus toliau.
Marija pabandys ją paimti.
Ji truputį pasitrauks.
Po kelių nesėkmingų bandymų moteris atsidus ir paliks ją ramybėje.
Anksčiau už tokį nepaklusnumą bausdavo.
Kartais kelioms valandoms užrakindavo vonioje.
Kartais neduodavo vakarienės.
Dabar buvo dar blogiau.
Jos tiesiog nebepastebėdavo.
O katei, kuri kadaise buvo visų dėmesio centre, tai buvo skaudžiausia bausmė.
O juk pradžia buvo visai kitokia.
Socialiniai tinklai buvo pilni nuotraukų.
„Gražiausia metų katė!“
„Būsima parodų čempionė!“
Pirmieji mėnesiai šiame name priminė pasaką.
Brangiausias maistas.
Profesionalūs felinologai.
Kirpėjas iš užsienio.
– Tai ne paprasta katė. Tai investicija. Ji dar mums uždirbs daugybę prizų, – mėgdavo sakyti Svetlana draugėms.
Tačiau vienoje parodoje viskas pasikeitė.
– Tik trečia vieta?! – piktinosi Svetlana. – Jūs bent suprantate, kiek pinigų į ją investavome?
Teisėja tik ramiai atsakė:
– Jūsų katė turi nedidelį sąkandžio defektą. Namuose tai visiškai nesvarbu. Tačiau čempionatui to pakanka.
Nuo tos dienos viskas apsivertė.
Švelnios rankos tapo šiurkščios.
Pagyrimus pakeitė priekaištai.
Maistas tapo pigesnis.
Priežiūra – vis retesnė.
O skaudžiausia buvo šeimininkės žvilgsnis.
Pilnas nusivylimo.
Diana nesuprato, kuo nusikalto.
Ji juk liko ta pati.
Graži.
Protinga.
Kilminga.
Tik…
Nepakankamai tobula svetimoms ambicijoms.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vieną tamsų rudens vakarą atsirado proga.
Vienas svečias neuždarė lauko durų.
Diana tyliai praslydo į laiptinę.
Paskui – į kiemą.
Ji pati negalėjo patikėti savo drąsa.
Laisvė.
Keturiolika aukštų žemiau liko prabangus butas.
Keturias dienas ji klaidžiojo gatvėmis.
Slėpėsi kiemuose.
Šalo.
Badavo.
Sušlapo lietuje.
Kol galiausiai atklydo į seną, ramų daugiabučių kiemą miesto pakraštyje.
Ten ją ir pamatė Valentina.
Pensininkė.
Ji tuo metu kieme kabino skalbinius.
Lietus buvo trumpam liovęsis.
Reikėjo suspėti.
Elektra brangi.
Džiovyklės ji neturėjo.
Iš pradžių moteriai pasirodė, kad prie šiukšlių konteinerių guli sena purvina skudurų krūva.
Bet staiga ta „krūva“ vos vos sujudėjo.
Ir iš jos pasigirdo tylus.
Vos girdimas.
Labiau į atodūsį nei į kniaukimą panašus garsas.