Jau pusę metų.
Ir nė vieno pirkėjo.
Tomas jau seniai nustojo pykti ant žmonių, kurie ateidavo apžiūrėti buto.
Pyktis buvo tik pačioje pradžioje.
Pirmus porą mėnesių.
Kai kiekvienas išėjęs žmogus atrodė lyg asmeninis įžeidimas.
Kai norėjosi pavymui sušukti:
„Kas čia negerai?“
Tačiau dabar…
Žmonės ateidavo.
Apsižvalgydavo.
Ir išeidavo.
Jaunos poros ilgai stovėdavo prie sienų, tarsi bandydamos įsivaizduoti savo būsimą gyvenimą.
Vyresnio amžiaus moterys atsukdavo virtuvėje čiaupą, tyliai palinguodavo galvą ir nieko nepaaiškindavo.
Vyrai išmatuodavo kambarius žingsniais.
Paskui mandagiai ištardavo:
– Dar pagalvosime.
Tačiau niekas negalvodavo.
Ir niekas daugiau neperskambindavo.
Spalį Tomas sumažino kainą.
Gruodį – dar kartą.
Nekilnojamojo turto brokeris tik kartojo:
– Rinka dabar silpna. Reikia palaukti.
Lengva jam sakyti.
Jis juk turi savo butą.
Šį šeštadienį turėjo atvažiuoti šeima.
Iš balso telefonu atrodė rimti žmonės.
Jau turėjo banko patvirtintą paskolą.
Tomas atvyko valanda anksčiau.
Išvėdino kambarius.
Pastatė arbatinuką.
Net pats nesuprato, kodėl.
Tiesiog atrodė, kad taip reikia.
Tačiau sutartu laiku niekas nepasirodė.
Užtat pasirodė katinas.
Didelis.
Ryžas.
Vienos ausies kraštas buvo įplėštas.
Vos tik Tomas pravėrė duris, katinas mikliai pralindo pro kojas ir įėjo į butą taip, lyg čia gyventų jau daugelį metų.
Koridoriuje sustojo.
Apsižvalgė.
Tada nuėjo į svetainę.
Vienu šuoliu užšoko ant sofos.
Susirangė.
Ir užmerkė akis.
Tomas geras dešimt sekundžių tylėjo.
– Ei… – pagaliau prabilo jis.
Katinas ramiai pažvelgė į jį.
Tarsi viskas būtų visiškai normalu.
– Iš kur tu atsiradai?
Katinas plačiai nusižiovavo.
Lėtai.
Su pasimėgavimu.
Ir nusisuko į sieną.
Pokalbis, jo nuomone, buvo baigtas.
Tomas pavargęs perbraukė rankomis per veidą.
Pirkėjai taip ir neatvyko.
Nepaskambino.
Neparašė.
Tiesiog dingo.
Kaip ir visi ankstesni.
Jis dar palaukė keturiasdešimt minučių.
Išgėrė arbatos.
Pradėjo ruoštis namo.
Katinas visą laiką gulėjo ant sofos.
– Gerai… – atsiduso Tomas. – Eime. Tau irgi metas.
Katinas nė nekrustelėjo.
– Girdi? Šeimininkas išeina. Tau čia ne vieta.
Katinas lėtai sumirksėjo.
Vieną kartą.
Tas žvilgsnis reiškė maždaug:
„Išgirdau. Užsirašiau. Bet tai nieko nekeičia.“
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Tomas paėmė katiną už pilvo.
Šis pasirodė stebėtinai sunkus.
Tvirtas.
Lyg nedidelis smėlio maišas.
Išnešė jį į laiptinę.
Uždarė duris.
Ramiai apsirengė.
Išėjo.
Koridoriuje katino jau nebebuvo.
Kitą trečiadienį atėjo jauna moteris su mama.
Mama vaikščiojo po butą taip tylėdama, kad jokių žodžių nė nereikėjo.
Dukra tik nejaukiai šypsojosi.
– Būtinai pagalvosime…
Tomas tik linktelėjo.
Per tuos šešis mėnesius jis buvo tai girdėjęs turbūt šimtą kartų.
Kai viešnios išėjo, jis nuėjo į virtuvę.
Ir sustingo.
Katinas sėdėjo prie radiatoriaus.
Ramiai prausėsi.
Lėtai.
Kruopščiai.
Tarsi būtų namuose.
– Kaip tu čia patekai?
Langas buvo pravertas vos keliais centimetrais.
Antras aukštas.
Na, žinoma…
Katinas trumpam pažvelgė į Tomą.
Ir vėl ėmėsi tvarkyti savo ausį.
– Žinai… – atsiduso Tomas. – Dabar tikrai neturiu laiko tau.
Katinas, regis, visiškai sutiko.
Nesiginčijo.
Nuo ketvirtos dienos Tomas jo jau nebevarė lauk.
Katinas tiesiog gyveno bute.
Tai tapo faktu.
Teko nupirkti maisto.
Pastatyti kraiko dėžutę.
Jam labiausiai patiko sofa.
Ir saulėta palangė virtuvėje.
Kai ateidavo pirkėjai, katinas elgdavosi įvairiai.
Kartais dingdavo į kitą kambarį.
Kartais ramiai atsisėsdavo koridoriaus viduryje ir tyliai stebėdavo kiekvieną įėjusį žmogų.
Vienas vyras, jį pamatęs, paklausė:
– Čia jūsų katinas?
– Ne.
– O kieno?
– Nežinau.
Vyras tik linktelėjo.
Daugiau nieko neklausė.
Ir, žinoma, buto nenupirko.
Tačiau kažkas pasikeitė.
Tomas tai suprato tik po poros savaičių.
Atvažiavo.
Atrakino duris.
O katinas jau laukė jo prieškambaryje.
Jis nusivilko striukę.
Virtuvėje užkaitė arbatinuką.
Katinas užšoko ant palangės ir žiūrėjo pro langą.
Kieme kažkas judėjo.
Gal balandžiai.
Gal vėjas gainiojo plastikinį maišelį.
Nebuvo svarbu.
Tomas netikėtai pagalvojo.
Keista…
Pusę metų šis butas buvo tiesiog tuščios sienos.
Tuščios grindys.
Ir prisiminimai, kurių jis stengėsi neliesti.
O dabar…
Čia kažkas gyveno.
Kad ir paprastas benamis katinas.
Bet namai staiga tapo gyvi.
Penktadienį paskambino brokeris.
– Tomai, atsirado dar viena pirkėja. Vyresnio amžiaus moteris. Ieško buto sau. Rajonas jai labai tinka. Rytoj galėtų atvažiuoti.
– Gerai, – ramiai atsakė Tomas.
Jis taip atsakydavo į kiekvieną skambutį.
Tas žodis jau seniai nieko nebereiškė.
– Tik perspėju… Ji gana savotiška. Labai kruopšti. Viską liečia rankomis. Daug klausinėja.
– Nieko tokio.
– Ir dar… visai nebūtinai pirks. Per paskutinį mėnesį jau apžiūrėjo tris butus.
– Supratau.
Padėjęs telefoną Tomas pažvelgė į sofą.
Katinas ramiai gulėjo užsimerkęs.
Lyg būtų seniai žinojęs tai, ko pats Tomas dar nė neįtarė.