– Į jūsų skyrių perkeliama mano žmona, o jūs galite ruoštis pensijai, – šyptelėjo naujasis direktorius, nė neįtardamas, kad pagrindinis biuras jau svarsto mane į jo vietą.
– Valentinai Petrovnai, galite pradėti tvarkytis kabinetą, – naujasis filialo direktorius padėjo ant mano stalo vieną popieriaus lapą. – Į jūsų skyrių ateina Jurgita, o jums jau laikas gražiai užbaigti karjerą.
Nusiėmiau akinius.
Pažvelgiau į lapą.
Jame nebuvo nei numerio.
Nei datos.
Nei personalo skyriaus parašo.
– Tomai Jonaiči, jokio prašymo išeiti į pensiją aš nerašiau, – ramiai atsakiau.
– Parašysite, – šyptelėjo jis. – Sulaukus šešiasdešimt vienerių reikia suprasti, kada metas užleisti vietą jaunesniems.
Už stiklinės pertvaros darbuotojai staiga nutilo.
Spausdintuvas mirksėjo raudona lempute.
Ant mano stalo gulėjo mėnesio ataskaitos.
Aš žiūrėjau į jo šypseną ir galvojau tik viena.
Jis gerokai per anksti nusprendė, kad žino mano paskutinę darbo dieną.
– Jurgita po pietų ateis pas jus, – tęsė jis. – Parodysite jai sutarčių registrą, ataskaitas ir darbo tvarką.
– Jurgita yra jūsų žmona? – paklausiau.
– Mano žmona, – pabrėžė jis. – Tačiau jums ji pirmiausia būsima skyriaus vadovė.
– Būsima pagal kokį įsakymą?
Tomas primerkė akis.
Jis tikėjosi sumišimo.
O gavo paprastą darbinį klausimą.
– Nesikabinėkite prie formalumų, – atkirto jis. – Aš esu filialo direktorius. Mano sprendimo pakanka.
– Pokalbiui gal ir pakanka, – atsakiau. – Bet darbuotojų perkėlimui ir pareigų keitimui – ne.
Prie durų sustojo mano pavaduotoja Rūta.
Rankose laikė darbo tabelius.
Jos veidas iš karto išdavė, kad ji suprato: vyksta kažkas rimto.
– Gal užeisiu vėliau? – nedrąsiai paklausė ji.
– Užeikite dabar, – vietoj manęs atsakė Tomas. – Jums irgi naudinga išgirsti apie būsimus pokyčius.
– Kokius pokyčius?
– Nuo pirmadienio padėsite Jurgitai perimti darbus, o Valentina Petrovna ramiai išeis į pensiją.
Padaviau lapą Rūtai.
– Pažiūrėkite atidžiai.
Ji perskaitė.
Tada pakėlė akis.
– Čia nėra nei numerio, nei parašo.
– Būtent, – atsakiau. – Tai ne įsakymas. Tai tik kažkieno noras.
Tomui tai akivaizdžiai nepatiko.
Jis stipriau trinktelėjo pirštu į stalą.
– Jūs viešai menkinate mano autoritetą.
– O jūs viešai siunčiate žmogų į pensiją be jokio pagrindo, – atsakiau.
Rūta nuleido akis.
Tačiau mačiau, kad ji nepraleidžia nė vieno žodžio.
Už stiklo buhalterė Ieva apsimetė ieškanti segtukų.
Nors segtukų dėžutė stovėjo tiesiai priešais ją.
– Per ilgai sėdite vienoje vietoje, – tarė Tomas. – Skyriui reikia naujų idėjų.
– Per praėjusį ketvirtį skyrius uždarė 312 sutarčių be nė vieno vėlavimo, – atsakiau. – Ir susigrąžino įmonei daugiau nei du milijonus eurų iš ginčytinų mokėjimų.
– Jūs gyvenate praeitimi.
– O jūs ateitį pradedate nuo nepotizmo.
Tomas staigiai atsisuko.
Jam nepatiko paskutinis žodis.
– Po pietų surengsiu bendrą susirinkimą, – garsiai pareiškė jis. – Ir visiems paskelbsiu personalo sprendimą.
– Puiku, – atsakiau. – Tik nepamirškite atsinešti teisinio pagrindo.
– Mano sprendimas ir yra pagrindas.
– Įstatymai mano kitaip.
Jis dar kartą pažiūrėjo į mane.
Paskui apsisuko ir išėjo.
Rūta uždarė duris.
– Ar jis tikrai ketina paskirti savo žmoną?
– Ketina, – atsakiau. – Bet ketinimai ir teisė nėra tas pats.
– O jus tikrai gali taip paprastai atleisti?
– Ne, jei įmonėje dar liko tvarka.
Atidariau stalčių.
Ištraukiau voką.
Jame buvo kvietimas į susitikimą pagrindiniame biure.
Ir mano pateikta rizikų analizė apie filialo veiklą.
– Man skambino iš pagrindinio biuro, – pasakiau.
– Kodėl?
– Jie paprašė įvertinti, kaip naujasis direktorius pradeda darbą.
Rūta sustingo.
– Jį tikrina?
– Taip.
– O jis ką tik prie visų jus pažemino.
– Jis nežino, kad tikrina pats save.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Po Rūtos išėjimo visas skyrius dirbo tarsi ant adatų.
Telefonai skambėjo.
Spausdintuvas dirbo.
Žmonės nešė dokumentus.
Tačiau visi laukė vieno.
Kas nutiks per susirinkimą.
Apie pietus pasirodė Jurgita.
Aukštakulniai.
Šviesus kostiumėlis.
Brangi rankinė.
Ir žvilgsnis žmogaus, kuris jau laiko kabinetą savu.
Ji įėjo net nepasibeldusi.
– Labas diena. Tomas prašė parodyti man sutarčių registrą ir apskaitos programą.
– Neturiu įsakymo dėl jūsų perkėlimo.
– Įsakymas bus.
– Kai bus, tada ir kalbėsime.
Jurgitos šypsena tapo šaltesnė.
– Jūs mane statote į nepatogią padėtį.
– Ne aš. O tas, kuris pažadėjo jums pareigas dar nesutvarkęs dokumentų.
Ji apsisuko ir išėjo.
Po valandos konferencijų salėje susirinko visi darbuotojai.
Tomas stovėjo priekyje.
Šalia jo – Jurgita.
– Noriu pristatyti būsimą skyriaus vadovę, – iškilmingai pradėjo jis.
Tačiau durys staiga atsidarė.
Į salę įėjo du žmonės iš pagrindinio biuro.
Visi nutilo.
Vieną jų pažinojau.
Tai buvo personalo direktorė.
– Atsiprašome už vėlavimą, – pasakė ji. – Tačiau pirmiausia turime aptarti kitą personalo klausimą.
Tomas sutriko.
– Kokį?
– Jūsų.
Salėje stojo tyla.
– Atlikome pirminį patikrinimą dėl interesų konflikto, pareigų naudojimo asmeninei naudai ir nepatvirtintų personalo sprendimų.
Tomo veidas išbalo.
– Čia kažkoks nesusipratimas…
– Ne. Tai dokumentais pagrįsta informacija.
Jurgita lėtai atsitraukė nuo jo.
– Be to, – tęsė personalo direktorė, – filialui reikia laikino vadovo, kol bus priimtas galutinis sprendimas.
Ji atsisuko į mane.
– Valentina Petrovna, pagrindinis biuras prašo jūsų laikinai perimti filialo vadovės pareigas.
Salėje pasigirdo tylūs atodūsiai.
Rūta vos nenuleido aplanko.
O Tomas atrodė taip, lyg būtų pamiršęs kvėpuoti.
Prieš kelias valandas jis siuntė mane į pensiją.
Dabar pats neteko kėdės.
Po susirinkimo jis bandė prieiti prie manęs.
– Valentina Petrovna, gal galėtume pasikalbėti…
Aš nusišypsojau.
– Žinoma.
– Aš tik norėjau…
– Žinau.
– Gal viską galima išspręsti?
– Galima.
– Kaip?
– Kitą kartą prieš siųsdamas žmogų į pensiją pirmiausia įsitikink, kad pats ten neatsidursi greičiau.
Po savaitės Tomas buvo atleistas.
Jo žmona taip ir netapo skyriaus vadove.
O aš pradėjau eiti filialo direktorės pareigas.
Gyvenimas kartais turi labai savitą humoro jausmą.
Ypač tada, kai žmogus supainioja valdžią su visagalybe.
Ir pamiršta, kad pagarba kolegoms dažnai yra daug svarbesnė už pareigas ant durų.