Gydytojai ne kartą siūlė išjungti aparatus, kurie palaikė jos dukros gyvybę.
– Ji vis tiek nebeatsibus… Kam kankinti ir save, ir ją? – kartą pasakė draugė.
Po tų žodžių Ženia su ja daugiau nebebendravo.
Ji apskritai nustojo kalbėtis su visais, kurie netikėjo, kad penkiolikmetė Kira kada nors atsimerks.
Prieš metus klasės išvykoje kalnuose mergaitė norėjo pasidaryti asmenukę. Po kojomis netikėtai įgriuvo žemė, ir ji nukrito į tarpeklį.
Gelbėtojai išgelbėjo jos gyvybę, tačiau nuo tada Kira gulėjo komoje.
Tik Ženia tikėjo stebuklu.
Kasdien važiuodavo į ligoninę, skaitydavo dukrai knygas, masažuodavo rankas, kalbėdavosi su ja ir ieškodavo naujų reabilitacijos būdų.
Viena slaugytoja ją vis padrąsindavo.
– Jie girdi. Net jei negali atsakyti.
Ženia tuo tikėjo visa širdimi.
Tuo metu jos vyras tik vis kartodavo:
– Kiros nebėra. Iš ano pasaulio niekas negrįžta.
Dėl to jų namuose kasdien kildavo barniai.
Galiausiai vyras susikrovė daiktus ir išėjo.
– Skiriamės. Gana vaidinti gydytoją.
Netrukus paaiškėjo, kad jis užblokavo bendrą banko kortelę.
Šaldytuvas buvo tuščias.
Nebuvo už ką nupirkti sūnui maisto, sumokėti už mokyklą ar nupirkti Kirai būtinų slaugos priemonių.
Ženia įsidarbino valytoja puse etato.
Nuo ankstaus ryto dirbdavo, paskui vesdavo sūnų Paulių į mokyklą, važiuodavo į ligoninę, vakare vėl pasiimdavo berniuką, gamindavo vakarienę ir vėl skubėdavo pas dukrą.
Jėgų beveik nebeliko.
Sūnus verkdavo, kad pasiilgo tėčio, o mama visada pavargusi.
Kartais ji nespėdavo jo pasiimti iš mokyklos, kartais negalėdavo nuvažiuoti pas Kirą.
Tada paaiškėjo ir tikroji vyro plano priežastis.
Jis padavė prašymą teismui, kad sūnus gyventų su juo.
– Tau užtenka Kiros, – šaltai pasakė jis. – Berniukui reikia normalaus gyvenimo.
Tai galutinai palaužė Ženią.
Vieną vakarą Paulius paprašė traškučių.
Ji neturėjo nė cento.
Parduotuvėje moteris paslėpė traškučių pakelį ir limonado skardinę po striuke.
Prie išėjimo ją sustabdė apsaugininkas.
Ženia pravirko.
Ji papasakojo jam viską – apie Kirą, ligoninę, vyrą, teismą ir baimę prarasti sūnų.
Apsaugininkas tyliai klausėsi.
Paskui išsitraukė pinigų ir padavė jai.
– Paimkite. Mano mama penkerius metus slaugė gulintį brolį.
– Ar jis pasveiko? – su viltimi paklausė Ženia.
Vyras tik nuleido akis.
Ženia nusipirko ne tik traškučių sūnui, bet ir maisto namams.
Ir pagaliau galėjo nuvažiuoti į ligoninę.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Kitą rytą į duris pasibeldė buvusi anyta.
Ženia manė, kad ši atėjo padėti sūnui atimti vaiką.
Tačiau moteris pasakė visai ką kita.
– Gyvensiu pas tave. Tu rūpinkis Pauliumi ir darbu. O pas Kirą važiuosiu aš. Tik parodyk, ką reikia daryti.
Ženia negalėjo patikėti.
Jos niekada nebuvo artimos.
Tačiau anyta pardavė savo karvę, padėjo finansiškai, išmoko prižiūrėti Kirą ir greitai susidraugavo su visais ligoninės darbuotojais.
Kol Ženia grįžo dirbti pagal specialybę, anyta kasdien skaitydavo Kirai knygas ir net Bibliją.
Vieną dieną ji pastebėjo:
– Man atrodo, ji mane girdi.
Netrukus Kira pirmą kartą vos pastebimai pajudino pirštą.
Jauna gydytoja susitarė dėl vietos modernioje reabilitacijos klinikoje.
Tačiau gydymas kainavo labai brangiai.
Buvęs vyras atsisakė padėti.
Net jo motina nusivylusi pasakė:
– Blogai užauginau sūnų…
Kai atrodė, kad vilčių nebėra, pagalbos ranką ištiesė Denis – tėvas berniuko, kuris gulėjo toje pačioje ligoninėje.
Jo sūnus neišgyveno.
Vyras pasiūlė savo santaupas Kirai gydyti.
Ženia pažadėjo pinigus grąžinti dalimis, nors jis vis kartojo, kad nereikia.
Po dviejų mėnesių klinikoje įvyko tai, kuo beveik niekas netikėjo.
Kira atsistojo ir žengė pirmą nedrąsų žingsnį.
Gydytojai tai vadino stebuklu.
Buvęs vyras verkdamas prašė atleidimo ir siūlė pradėti viską iš naujo.
Tačiau Ženia atsisakė.
Ji jau buvo išmokusi gyventi be jo.
Po pusmečio Kira grįžo namo.
Anyta susiruošė atgal į kaimą.
Atsisveikindama ji apkabino Ženią.
– Vaikus vasarą atsiųsk pas mane. O jei tas mano kvailys vėl nemokės alimentų – paskambink. Aš su juo pati pasikalbėsiu.
Ženia pirmą kartą nuoširdžiai ištarė:
– Ačiū… mama.
Jos apsikabino.
O prieš išeidama anyta dar tyliai sušnabždėjo:
– Ir su tuo Denisu nueik į pasimatymą. Geras žmogus. Tu dar per jauna palaidoti savo laimę.
Ženia tik nusišypsojo.
– Pagalvosiu.
Tačiau širdyje ji jau žinojo, kad būtinai sutiks.
