„Dievas davė vaiką – duos ir jam pragyvenimą“, – nuolat kartojo mama. O senatvėje iš visų vaikų reikalavo tik vieno – paduoti jai stiklinę vandens…
Olė dar vaikystėje suprato, kad jų šeima kitokia nei daugumos.
Jie buvo šeši vaikai.
Vyriausioji sesuo Elena jiems atstojo mamą.
Ji gamino valgį, skalbė, tvarkė namus, ruošė jaunesniuosius į mokyklą ir migdė vakare.
Mama tuo metu dažniausiai gulėdavo ant sofos prieš televizorių ir kartodavo:
– Dievas davė vaiką – duos ir jam pragyvenimą.
Tačiau to „duos“ šeima taip ir nesulaukė.
Visi šeši vaikai miegojo viename kambaryje.
Tėvas tai dirbdavo, tai savaitėmis gerdavo.
Mama nuolat skųsdavosi kaimynams, kaip sunku auginti tiek vaikų, nors didžiąją dalį darbų atlikdavo Elena.
Kai Olei sukako septyneri, ji paklausė:
– Mama, o kada turėsiu savo kambarį?
– Kai užaugsi ir pati užsidirbsi, – net neatsisukusi atsakė mama.
Elena niekada nesiskundė.
Tyliai nešė visą atsakomybę.
Vos baigusi pagrindinę mokyklą išėjo mokytis į profesinę mokyklą ir gavo vietą bendrabutyje.
Mama siautėjo.
Šaukė, kad dukra palieka šeimą.
Tačiau Elena išėjo.
Po jos vienas po kito išėjo ir kiti vaikai.
Povilas po tarnybos kariuomenėje liko gyventi kitame mieste.
Dvynės Irena ir Kotryna persikėlė į Vilnių.
Olė liko ilgiausiai.
Dirbo.
Didžiąją dalį atlyginimo atiduodavo mamai.
Kai ištekėjo už Tomo, pagaliau pajuto, ką reiškia gyventi savo namuose.
Tačiau mama pradėjo nuolat skambinti.
– Atvažiuok.
– Nupirk vaistų.
– Padėk.
Olė važiuodavo.
Nes buvo įpratusi jaustis kalta.
Po kurio laiko tėvai pardavė antrą butą, kurį buvo gavę dėl gausios šeimos.
Per metus išleido beveik visus pinigus.
Kai santaupos baigėsi, mama pareiškė, kad dabar vaikai privalo ją išlaikyti.
Nė vienas nesutiko.
Po tėvo mirties ji pradėjo važinėti nuo vienų vaikų pas kitus.
Po savaitę.
Kartais ilgiau.
Nieko nepadėdavo.
Negamindavo.
Netvarkydavo.
Tik ilsėdavosi, kritikuodavo ir reikalavo dėmesio.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vieną dieną mama netikėtai pasirodė prie Olės durų.
– Aš juk tavo mama. Negi dabar turiu prašyti leidimo atvažiuoti?
Ji apsigyveno lyg savo namuose.
Visą dieną gulėjo ant sofos.
Aiškino, kad Olė blogai gamina, netinkamai augina dukrą ir viską daro ne taip.
Vakare Tomas tyliai pasakė:
– Tai ne mama. Ji tiesiog naudojasi tavimi.
Šį kartą Olė nebegalėjo tylėti.
– Mama, pasakyk man… Kodėl tu iš viso gimdei šešis vaikus?
Moteris nustėro.
– Kaip tu drįsti taip kalbėti?
– Nes visą gyvenimą mus kaltinai, kad sugriovėme tavo jaunystę. Mus augino Elena. Mes vieni kitus prižiūrėjome. Tu tik skundeisi. O dabar važinėji po mūsų namus ir reikalauji, kad visi tau tarnautume.
Mama išbalo.
– Aš juk jūsų motina…
– Taip. Bet motina – tai ne tas, kuris pagimdo. Motina yra ta, kuri myli ir rūpinasi. O tu dabar tik reikalauji.
Olė ramiai padėjo prie durų didįjį mamos lagaminą.
– Laikas važiuoti namo.
Mama dar bandė grasinti.
Kalbėjo apie nedėkingus vaikus.
Apie Dievo bausmę.
Tačiau durys užsidarė.
Tą pačią dieną Olė paskambino broliams ir seserims.
Paaiškėjo, kad kiekvienas jų jau buvo paprašęs mamos daugiau nebeatvykti.
Tik niekas apie tai nekalbėjo.
Nuo tada jie pradėjo dažniau bendrauti tarpusavyje.
Ir pirmą kartą po daugelio metų pasijuto tikra šeima.
Kartais didžiausia meilė sau prasideda nuo vieno trumpo žodžio.
„Gana.“