Darbo diena pagaliau artėjo prie pabaigos, o kartu – ir viena svarbiausių Alisos gyvenimo akimirkų. Tą vakarą Nikas turėjo supažindinti ją su savo tėvais.
Per pietų pertrauką ji jau buvo nupirkusi tortą ir geros arbatos. Liko tik viena smulkmena – užvažiuoti nupirkti gėlių.
Žinoma, būtent tą dieną vadovas nusprendė surengti skubų pasitarimą.
– Kolegos, užtruksime tik valandėlę! – linksmai pranešė jis.
Alisa iš karto paskambino Nikui.
– Mūsų neišleidžia iš darbo.
– Mus irgi užlaikė, – atsiduso Nikas. – Susitinkame tiesiai pas tėvus.
– Gerai. Tik dar užsuksiu nupirkti puokštės tavo mamai.
– Nesijaudink. Mama tikrai labai gera.
– Taip visi sako prieš didžiausias katastrofas.
Nikas nusijuokė.
Netoli jo tėvų namų buvo jauki gėlių parduotuvė. Į ją Alisa įlėkė kiek susivėlusi, bet pasiryžusi padaryti puikų pirmą įspūdį.
Nikas buvo prasitaręs, kad jo mama Elena tiesiog dievina amarilius.
Ir, žinoma, liko tik viena paskutinė puokštė.
Vos Alisa ištiesė ranką, kažkas ją paėmė pirmiau.
Elegantiška moteris šviesiu paltu ir aukštakulniais ramiai nuėjo link kasos.
Alisa nuskubėjo paskui.
– Atsiprašau… Man atrodo, tai buvo mano puokštė.
Moteris ramiai atsisuko.
– Jūsų?
– Aš ją pamačiau pirma.
– Bet paėmiau ją aš.
– Jūs tiesiog buvote greitesnė…
– Vadinasi, dabar gėles galima rezervuoti vien žvilgsniu? – šyptelėjo nepažįstamoji.
Alisa trumpam neteko žado.
– Tiesiog šiandien pirmą kartą susitinku su savo vaikino tėvais…
– Užuojauta, – visiškai rimtai atsakė moteris.
– Ačiū… Palaukite. Kodėl užuojauta?
Moteris vos sulaikė šypseną.
O Alisos nervai galutinai neišlaikė.
– Na ir ragana… – tyliai suburbėjo sau po nosimi.
Ji tikėjosi, kad niekas neišgirdo.
Tačiau moteris lėtai atsisuko.
– Ką pasakėte?
– Nieko… Čia aš taip… mintyse…
Kelias sekundes tvyrojo tyla.
Ir staiga nepažįstamoji nusijuokė.
– Gerai. Imkite tą puokštę. Tikiuosi, bent jau jūsų būsimi uošviai normalūs.
– Aš irgi to tikiuosi, – nuoširdžiai atsakė Alisa.
Moteris išėjo, o Alisa liko stovėti su puokšte rankose, jausdamasi lyg būtų laimėjusi keisčiausią konkursą savo gyvenime.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Po dvidešimties minučių Alisa ir Nikas jau stovėjo prie jo tėvų buto durų.
– Kodėl taip drebi? – tyliai paklausė jis.
– Čia ne aš. Čia mano nervai.
Durys atsivėrė.
Alisa pakėlė akis… ir vos neišmetė puokštės iš rankų.
Ant slenksčio stovėjo ta pati moteris iš gėlių parduotuvės.
Kelias akimirkas stojo tyla.
Tada Nikas linksmai tarė:
– Mama, čia Alisa!
Elena pažvelgė į amarilių puokštę ir ramiai nusišypsojo.
– Na štai. Vis dėlto ji pasiekė namus.
Alisa pajuto, kad nebegali ištarti nė žodžio.
– Aš… labai atsiprašau…
– Užeik, – šiltai tarė Elena. – Šiandien mūsų namuose jokių raganų nėra. Tik savi žmonės.
Nikas sutrikęs žiūrėjo tai į mamą, tai į Alisą.
– Man atrodo, kažką labai įdomaus praleidau…
Vėliau, virtuvėje verdant arbatą, Alisa dar kartą atsiprašė.
– Elena, atleiskite. Aš tikrai žmonių taip nevadinu.
– Žinoma, – rimtu veidu linktelėjo ši. – Paprastai visi pradeda nuo „moteris su paltu“.
Abi prapliupo juoktis.
Vakaras praėjo jaukiai ir šiltai. Niko tėtis pasirodė turįs puikų humoro jausmą, o pats Nikas vis bandė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko gėlių parduotuvėje.
Po mėnesio Nikas pasipiršo Alisai.
O Elena dar ilgai su šypsena pasakodavo artimiesiems:
– Iš karto supratau, kad ši mergina bus mūsų šeimos dalis. Juk ne kiekviena būsima marti išdrįsta kautis su būsima anyta dėl paskutinės amarilių puokštės.