Birutė visada svajojo apie aukštą, tvirtą ir patikimą vyrą. Tokį ji kadaise ir sutiko. Tačiau laimė truko vos metus.
Vieną dieną ji anksčiau grįžo iš mokyklos valgyklos, kur dirbo virėja. Jau kelias dienas ją pykino, sukosi galva. Draugė patarė nusipirkti nėštumo testą.
Pamačiusi dvi juosteles Birutė apsiverkė iš laimės.
Ji nupirko vyro mėgstamą picą, žvakių, šampano ir į voką įdėjo testą su užrašu: „Mano mylimam tėčiui.“
Tačiau grįžusi namo koridoriuje pastebėjo svetimas moteriškas šlepetes.
Miegamajame ji užtiko savo vyrą Darių su kaimyne iš to paties aukšto.
Pasaulis apsivertė.
Birutė nualpo.
Ligoninėje ji priėmė vienintelį sprendimą – šio žmogaus jos gyvenime daugiau nebebus.
Vyras maldavo atleidimo, teisinosi, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, bet Birutė liko tvirta.
Po kelių mėnesių gimė dukra Emilija.
Nuo tada jų namuose gyveno trys.
Birutė.
Emilija.
Ir rainas katinas Vasilijus.
Mažą, aklą kačiuką ji buvo radusi prie šiukšlių konteinerių grįždama iš ligoninės.
Gaila buvo palikti jį mirti.
Taip jis tapo vieninteliu vyru jų mažoje šeimoje.
Metai bėgo.
Iš pūkuoto kamuoliuko Vasilijus virto dideliu, storu ir nepaprastai savimi pasitikinčiu katinu.
Jis buvo tikras šeimininkas.
Birutė jį lepino.
Emilija jį dievino.
O Vasilijus maloniai leido save mylėti.
Kai mergaitė nenorėdavo miegoti, katinas atsiguldavo šalia ir ilgai murkdavo savo katiniškas lopšines.
Atrodė, kad Emilija jas puikiai supranta.
Kartais Vasilijus dingdavo kelioms valandoms pasivaikščioti po savo valdas.
Atsisėsdavo prie durų, garsiai miaukdavo, kol Birutė iškviesdavo liftą.
Jis išdidžiai nusileisdavo į pirmą aukštą, apeidavo kiemą, pažymėdavo kiekvieną krūmą ir medį.
Visi namo gyventojai jį pažinojo.
Sugrįžusį net paspausdavo lifto mygtuką, kad ponas katinas galėtų grįžti į devintą aukštą.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vasilijus buvo įsitikinęs, kad tikras vyras privalo aprūpinti šeimą.
Kartą Birutė nusiminusi pasakė, jog nebeturi pinigų nei kraikui, nei mėsai.
Kitą rytą katinas parnešė… pelę.
Labai ja didžiavosi.
Tik šeimininkė pradėjo klykti, paėmė Emiliją ant rankų ir užsirakino vonioje.
Vasilijus nesuprato.
„Ko dar reikia toms moterims? Baltymai juk naudingi“, – turbūt galvojo jis.
Kitą dieną jis parvilko pusę rūkytos dešros.
Birutė vėl puolė į isteriją.
Katinas tik purtė ūsus.
„Na ir išrankios tos moterys…“
Kartais Birutė liūdnai atsidusdavo:
– Kodėl man taip nesiseka meilėje? Emilijai reikia tėčio…
Vieną vakarą kažkas įnirtingai paskambino į duris.
Birutė ką tik buvo išlipusi iš vonios – su chalatu, rankšluosčiu ant galvos ir veido kauke.
Atidariusi duris ji išvydo aukštą vyrą odine striuke.
Šis net krūptelėjo.
– Oho… Net išsigandau. Klausykite, jei jūsų katinas dar kartą apmyš mano automobilio ratą, aš jo nepagailėsiu! Ir dar jis vagia mano maistą!
Tai pasakęs vyras dingo lifte.
Birutė grįžo namo ir subarė Vasilijų.
– Dar kartą pažymėsi svetimą automobilį – nuvešiu tave pas veterinarą!
Katinas tylėjo.
Tik pažvelgė taip, lyg sakytų:
„Po visko, ką dėl jūsų darau, mane dar ir kastruoti nori…“
Po kelių dienų durų skambutis suskambo dar kartą.
Tas pats kaimynas stovėjo su pinigais rankoje.
– Kur tas jūsų nusikaltėlis? Atnešiau pinigų kastracijai!
Birutė nustebo.
Vyras staiga sutriko.
– Atsiprašau… Panašu, durimis apsirikau. Beje… Aš Tomas.
– Birutė.
Po kelių minučių jis jau sėdėjo jos virtuvėje ir valgė naminius virtinius.
Kol Birutė perrenginėjo Emiliją, Tomas netyčia pažvelgė į šaldytuvą.
Jis buvo beveik tuščias.
Tą vakarą jie dar nuėjo į kavinę.
Kalbėjosi valandų valandas.
Paaiškėjo, kad abu mėgsta detektyvus, siaubo romanus ir senus filmus.
Kitą dieną Tomas pakvietė Birutę į kiną.
Pasakė, kad jo mama mielai pabus su Emilija.
Po pasimatymo jis grįžo su pilnais pirkinių maišais.
– Jokio ginčo. Čia tik maistas. O Vasilijui nupirkau pašaro ir žuvies. Galų gale būtent jis mus ir supažindino.
Po metų Birutė ir Tomas susituokė.
O Vasilijus didžiavosi savimi.
Juk būtent jis pažymėjo reikiamą automobilį, pavogė dešrą, sukėlė triukšmą ir privertė kaimyną pasibelsti į tas duris.
Dėl mylimos šeimininkės jis buvo pasiruošęs net rizikuoti savo katinišku orumu.
Nuo tada po sofa gulėjo ne tik katino žaislai, bet ir vyriškos šlepetės.
O Vasilijus suprato vieną dalyką.
Kartais užtenka vieno labai užsispyrusio katino, kad dvi vienišos širdys pagaliau surastų viena kitą.
O jūs tikite, kad katės kartais pačios kuria savo šeimininkų likimą?