Anksčiau pabėgti iš darbo – pasirodo, ne visada reiškia sėkmę. Kartais toks spontaniškas sprendimas virsta istorija, kurią šeima prisimena dar daugelį metų. Ir dažniausiai – ne tavo naudai.
Tą dieną iš darbo išėjau anksčiau.
Grįžusi namo radau siuntinį, kurio laukiau beveik dvi savaites.
Naujutėlaitį hidrokostiumą.
Būtent tą modelį, kurį užsisakiau pavasario maudynėms ežeruose ir upėse.
Storas neoprenas.
Ilgos rankovės.
Kelnės iki kelių.
Guminiai vandens batai.
Viskas rimta.
Jokių kompromisų.
Jau seniai buvau nusprendusi, kad nebenoriu laukti vasaros vidurio vien tam, kad galėčiau įbristi į mūsų ledinius Lietuvos ežerus ar upes, kur vanduo net liepą verčia suabejoti savo gyvenimo pasirinkimais.
Todėl vos tik kostiumas atkeliavo, supratau vieną dalyką.
Iki savaitgalio tikrai neištversiu.
Jeigu kada nors teko vilktis visiškai naują hidrokostiumą, jūs mane suprasite.
Jeigu neteko – įsivaizduokite, kad bandote sugrūsti storą dešrą atgal į per mažą apvalkalą.
Maždaug taip ir atrodė visas procesas.
Beveik penkiolika minučių šokinėjau po kambarį.
Sukiojausi.
Pūškavau.
Kovojau su kiekviena rankove.
Mintyse vedžiau labai emocionalų pokalbį su žmonėmis, kurie šiuos kostiumus kuria.
Galiausiai… laimėjau.
Įsispraudžiau.
Atsistojau prieš veidrodį.
Nuo kaklo iki kelių buvau suspausta juodu neoprenu.
Ilgai žiūrėjau į save.
Negalėjau apsispręsti.
Atrodau drąsi nuotykių ieškotoja?
Ar tiesiog labai keistai apsirengęs ruonis?
Vienu metu buvau ir veiksmo filmų herojė, ir žmogus, kuriam kažkas akivaizdžiai pamelavo, kad šitas kostiumas bus patogus.
Ir tada…
Durų spyna sučežėjo.
Pagal laiką turėjo grįžti jaunesnysis sūnus.
Išgirdau, kaip trinktelėjo lauko durys.
Kažkas kalbėjo koridoriuje.
Ir būtent tą akimirką prabudo mano vidinis kvailys.
„Pirmyn“, – tarsi pasakė jis.
„Padaryk įspūdį.“
„Išgąsdink vaiką.“
Normalus žmogus būtų tiesiog sušukęs:
– Aš kambaryje!
Bet ne.
Man pasirodė kur kas įdomiau iškilmingai nulipti laiptais vilkint hidrokostiumą.
Lėtai.
Išdidžiai.
Su tokia veido išraiška, lyg būčiau pasiruošusi išplaukti per Baltijos jūrą.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vos nusileidusi iki laiptų vidurio supratau, kad Visata nusprendė mane pamokyti.
Sūnus buvo ne vienas.
Šalia jo stovėjo mergina.
Graži.
Mandagi.
Visiškai nepažįstama.
Ir po sekundės mane persmelkė mintis.
Tai buvo JI.
Ta pati mergina, apie kurią sūnus tiek pasakojo.
Ta, su kuria jų santykiai jau buvo labai rimti.
Ta, su kuria pirmą kartą turėjau susipažinti tik savaitgalį.
Normaliai apsirengusi.
Normaliai atrodydama.
Ir bent šiek tiek panaši į sveiko proto mamą.
Mes visi sustingome.
Aš.
Sūnus.
Jo mergina.
Tyla buvo tokia didelė, kad atrodė, jog girdžiu, kaip girgžda mano neoprenas ir tyliai griūva mano reputacija.
Sūnus sumirksėjo.
Dar kartą.
Ir labai atsargiai paklausė:
– Mama…
Trumpa pauzė.
– Kodėl tu namuose?
Dar viena pauzė.
– Ir… kas čia ant tavęs?
Klausimas buvo visiškai logiškas.
Darbo dienos vidurys.
Ant laiptų stovi suaugusi moteris, apsitempusi juodu hidrokostiumu ir avinti guminiais batais.
Be to, akivaizdžiai bandanti atrodyti įspūdingai.
Visa situacija atrodė ne kaip pasiruošimas maudynėms.
Labiau priminė keistą dokumentinį filmą apie laukinę gamtą.
Mano smegenys paniškai ieškojo bent kokio paaiškinimo.
Bet rado tik vieną.
– Aš… ruošiausi maudytis…
Vos tai ištariau, merginos veidas tapo dar rimtesnis.
Ji išliko labai mandagi.
Net nusišypsojo.
Tačiau iš jos akių buvo aišku, kad šios pažinties ji nepamirš dar labai ilgai.
Iki šiol nežinau, ką sūnus jai papasakojo vėliau.
Nežinau, kiek laiko jai prireikė atsigauti po mūsų pirmojo susitikimo.
Tačiau vieną dalyką žinau visiškai tiksliai.
Keisčiausios būsimos anytos titulą užsitarnavau per pirmąsias tris minutes.
Ir, panašu, pagerinau rekordą dar net nepradėjusi su ja normaliai kalbėtis.