Aldona pirmą kartą per beveik tris mėnesius išėjo į parką.
Net pati negalėjo paaiškinti, kodėl.
Gal pavargo kasdien sėdėti namuose ir žiūrėti į tą pačią sieną.
Lėtai nusivilko chalatą.
Apsivilko pilką paltą – tą patį, kuriuo kadaise vaikščiodavo kartu su vyru Jonu.
Ir išėjo.
Šių metų lapkritis buvo neįprastai tylus.
Medžiai jau seniai buvo numetę paskutinius lapus.
Takeliai blizgėjo nuo lietaus.
Parke beveik nebuvo žmonių.
Viena suolelių eilė.
Kita.
Trečia.
Aldona ėjo neskubėdama ir vis galvojo, kodėl apskritai čia atėjo.
Jonas tikriausiai būtų nusišypsojęs ir pasakęs:
– Reikia pakvėpuoti grynu oru.
Tačiau Jono jau dvejus metus nebebuvo.
Priėjusi seną tuopą, prie kurios jie visada prisėsdavo, Aldona sustojo.
Staiga suprato, kad nebenori eiti toliau.
Bet ir stovėti vietoje nenorėjo.
Atrodė, lyg viduje viskas būtų sustingę.
Būtent tada ji ją ir pamatė.
Nedidelę mišrūnę.
Rusvai pilką.
Su balta dėmele ant krūtinės.
Paprastą kiemo šunelę, kokių šiame parke paprastai lakstydavo ne viena.
Ji tyliai išlindo iš už krūmų.
Priėjo per porą metrų.
Sustojo.
Ir įdėmiai pažvelgė Aldonai į akis.
– Na? – tyliai paklausė Aldona. – Ko tu nori?
Šuo nė nekrustelėjo.
Tik žiūrėjo.
Ramiomis, nepaprastai protingomis akimis.
Lyg kažko lauktų.
– Eik sau… – ramiai tarė moteris. – Grįžk ten, iš kur atėjai.
Ir tada įvyko kažkas labai keisto.
Šuo lėtai pakėlė dešinę leteną.
Ir ištiesė ją tiesiai Aldonai.
Visai kaip mažas vaikas, prašantis, kad kas nors paimtų už rankos.
Aldona sustingo.
Atrodė, kad kojos įaugo į žemę.
Ji negalėjo atplėšti akių nuo tos mažos ištiestos letenėlės.
Krūtinėje kažkas skaudžiai suspaudė.
Kas tai buvo?
Po akimirkos šuo nuleido leteną.
Palaukė.
Ir vėl ją pakėlė.
Aldona vis dar stovėjo.
Tada pati nesuprasdama kodėl lėtai pritūpė.
Skaudėjo kelius.
Amžius darė savo.
Tačiau ji į tai nekreipė dėmesio.
Nedrąsiai ištiesė ranką.
O jeigu įkąs?
Tačiau šuo nė nepajudėjo.
Jis ramiai padėjo savo leteną į jos delną.
Šiltą.
Lengvą.
Su mažomis, tvirtomis pagalvėlėmis.
Ir pažvelgė į ją iš apačios.
Aldona net neprisiminė, kada paskutinį kartą laikė kieno nors ranką.
– Kas tu? Ar turi šeimininkus? – tyliai paklausė ji.
Šuo tylėjo.
Nevizgino uodegos.
Nesiprašė maisto.
Nebandė įsiteikti.
Jis tiesiog ramiai laikė savo leteną jos delne.
Ir žiūrėjo.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Po kelių akimirkų šuo atsisuko.
Lėtai nuėjo pirmyn.
Tada sustojo.
Atsigręžė.
Lyg sakytų:
„Na, ar eini?“
– Ir kur tu mane vedi? – suburbėjo Aldona.
Vis dėlto atsistojo.
Ir nusekė paskui.
Pati nesuprasdama kodėl.
Galva vis kartojo, kad tai kvaila.
Kad reikėtų grįžti namo.
Tačiau kojos pačios žengė pirmyn.
Šuo pasuko link atokesnės parko dalies.
Ten vasaromis sėdėdavo mamos su vaikų vežimėliais.
Dabar buvo tuščia.
Prie vieno suolelio ant žemės gulėjo rankinė.
Sena.
Tamsi.
Iš dirbtinės odos.
Su nutrinta rankena.
Tokias Aldona puikiai prisiminė iš jaunystės.
Anksčiau jas vadindavo gydytojų rankinėmis.
Rankinė buvo pravira.
Šuo sustojo šalia.
Pažvelgė į ją.
Tada į Aldoną.
– Tu rimtai? – nustebusi garsiai paklausė moteris. – Nori, kad paimčiau svetimą rankinę?
Ji apsidairė.
Aplinkui nė gyvos dvasios.
Tik vėjas šiureno paskutinius lapus.
Ir kažkur tolumoje girdėjosi vaikų balsai.
Aldona dar kiek pastovėjo.
Svarstė.
Galiausiai pasilenkė.
Ir pakėlė rankinę.
Viduje gulėjo languota nosinaitė.
Sena užrašų knygelė plastmasiniu viršeliu.
O pačiame viršuje – nuotrauka.
Jos kraštai jau buvo pageltę nuo laiko.
Apačioje matėsi balta juostelė.
Kažkada ten buvo kažkas parašyta pieštuku.
Bet užrašas jau buvo visiškai nusitrynęs.
Aldona paėmė nuotrauką į rankas.
Ir sustingo.
Iš jos žvelgė maždaug šešiasdešimties metų moteris.
Šiek tiek apkūni.
Su šviesiu lietpalčiu.
Trumpais plaukais.
Ji stovėjo prie upės krantinės ir droviai šypsojosi fotografui.
Ta šypsena buvo pažįstama.
Šiek tiek kukli.
Šiek tiek pavargusi.
Taip šypsosi žmonės, kurie nemėgsta fotografuotis, bet sutinka dėl artimųjų.
Aldona ilgai negalėjo atitraukti akių nuo tos nuotraukos.
Ir kažkodėl jautė, kad šis keistas susitikimas parke dar tik pradžia istorijos, kuri netrukus pakeis jos pačios gyvenimą.