Pirmoji meilė į mano gyvenimą atėjo aštuntoje klasėje. Jai buvo keturiolika, o vardas – Viltė.
Jos tėtį, technologą Juozą Kazlauską, perkėlė dirbti į mūsų nedidelį miestelį. Vieną lapkričio dieną per fizikos pamoką klasės durys atsivėrė, o pavaduotoja pristatė naują mokinę.
Klasėje buvo kelios laisvos vietos. Visų nuostabai Viltė priėjo būtent prie mano suolo.
– Ar galiu? – tyliai paklausė.
Aš tik linktelėjau. Atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės.
Ji turėjo tankius rusvai varinius plaukus ir nepaprastai šviesiai žalias akis. Įsimylėjau ją tą pačią akimirką.
Per pirmąją ilgąją pertrauką prie jos priėjo mokyklos peštukas Mantas.
Jis tyčia išmušė iš jos rankų obuolį ir garsiai nusijuokė:
– Na ką, rudaplauke, alkana?
Negalėjau to pakęsti.
– Pakelk obuolį, – tariau, atsistodamas priešais jį.
Mantas buvo vyresnis ir aukštesnis, tačiau aš lankiau boksą ir jis puikiai žinojo, kuo viskas gali baigtis.
Nenoromis jis pakėlė obuolį.
– Ne tik paduok, bet ir nuplauk, – pasakiau.
Tačiau Viltė staiga mane sustabdė.
– Nereikia… Prašau… Eime geriau į klasę. Turiu dar vieną obuolį. Pasidalysime.
Po trumpos tylos ji pažiūrėjo man tiesiai į akis.
– Ačiū. Manęs dar niekas niekada negynė.
Tą savaitę ne vienam teko paaiškinti, kad jos vardas yra Viltė, o ne „Rudaplaukė“. Pats grįždavau namo su mėlyne po akimi ir guzais ant kaktos, bet daugiau niekas nedrįso jos pravardžiuoti.
Nuo tada buvome beveik neišskiriami.
Kartu eidavome į mokyklą, po pamokų vaikščiodavome po miestą, lankydavomės kine, valgydavome ledus, klausydavomės muzikos, svajodavome apie ateitį ir net rinkdavome vardus savo būsimiems vaikams.
Mums atrodė, kad visas pasaulis priklauso tik mums.
Taip prabėgo šeši nuostabūs mėnesiai.
Paskutinę mokslo metų dieną po bokso treniruotės prie sporto salės manęs laukė Viltės tėtis.
– Sėsk į automobilį. Reikia pasikalbėti.
Jo veidas buvo labai rimtas.
– Tu puikus vaikinas. Mūsų šeima tave labai pamilo. Bet mes netrukus išvykstame… Visam laikui.
Man užgniaužė kvapą.
– Kaip išvykstate?
Jis paaiškino, kad jų šeima persikelia gyventi į kitą šalį ir sprendimas jau galutinis.
Dar paprašė manęs vieno dalyko – neberašyti Viltei ir neieškoti jos, kad tai nesukeltų problemų mano šeimai.
Aš nieko neatsakiau.
Iššokau iš automobilio ir bėgau nežinodamas kur, springdamasis ašaromis.
Tai buvo skaudžiausia diena mano gyvenime.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Vis dėlto dar kartą susitikome.
Likus dienai iki išvykimo vakare kažkas pasibeldė į duris.
Atidariau…
Ant slenksčio stovėjo Viltė.
Mes apsikabinome ir abu pravirkome.
– Rytoj išvykstame, – tyliai pasakė ji. – Nuvažiuokime paskutinį kartą už miesto. Noriu atsisveikinti su mišku, upe ir pievomis.
Tai buvo paskutinis mūsų vakaras kartu.
Po jo daugiau niekada nebematėme vienas kito.
Praėjo daug metų.
Baigiau karo akademiją, tarnavau kariuomenėje, dalyvavau sudėtingose misijose ir tik išėjęs į atsargą pagaliau ryžausi jos ieškoti.
Radęs jos socialinio tinklo paskyrą parašiau ilgą laišką.
Prisipažinau, kad visą gyvenimą jos nepamiršau.
Parašiau viską, ko anuomet nespėjau pasakyti, ir paprašiau, kad atskristų – norėjau bent kartą dar ją pamatyti.
Kitą vakarą gavau atsakymą.
Tačiau laišką parašė ne ji.
„Sveiki. Mano vardas Ieva. Esu jaunesnioji Viltės dukra.
Atleiskite, kad perskaičiau jūsų laišką.
Mama jau trejus metus ilsisi Amžinybėje.
Aš specialiai neuždariau jos paskyros. Tikėjau, kad vieną dieną jūs parašysite.
Mama iki paskutinės gyvenimo dienos jūsų ieškojo.
Ji dažnai pasakodavo apie pirmąją savo meilę.
Mano vyresnįjį brolį ji pavadino jūsų vardu.
O perskaičiusi jūsų laišką supratau, kad jūs savo vyriausiąją dukrą pavadinote Viltės vardu.
Rytoj uždarysiu mamos paskyrą ramia širdimi.
Jūs ją suradote.
Jūs jos nepamiršote.
Ačiū už meilę, kurią išsaugojote visą gyvenimą.“
Tą naktį nemiegojau.
Iki aušros sėdėjau virtuvėje prie atšalusios kavos puodelio.
Prieš akis vis iškildavo paskutinis mūsų atsisveikinimas.
Saulėlydis virš laukų.
Tyla.
Viltė lėtai tolsta per žydinčią pievą, o vakaro saulė nudažo jos plaukus auksine šviesa.
Tada mes dar tikėjome, kad vieną dieną vėl būsime kartu.
Kad turėsime namus, sodą, vaikus ir anūkus.
Tik nė vienas iš mūsų dar nežinojo, jog tas vakaras buvo paskutinis.
Ir daugiau šiame gyvenime mes niekada nebepasimatysime.