Ieva labai gerai suprato, kad pamotė nori ją ištekinti už našlio ne todėl, kad jis turėjo mažą dukrelę ar buvo vyresnis.
Ji jo bijojo.
Jo griežtas žvilgsnis versdavo jos širdį plakti greičiau. Kai Tomas į ją pažvelgdavo, Ieva nuleisdavo akis į grindis. O kai vis dėlto pakeldavo žvilgsnį, visi matydavo ašaras jos akyse.
Rankos drebėjo.
Maži kumščiai norėjo priešintis pamotei ir jos parinktam jaunikiui.
Tačiau jos pačios lūpos ištarė:
— Gerai… sutinku.
Pamotė net apsidžiaugė.
— Tau labai pasisekė. Tomas geras žmogus, tikras šeimininkas. Su pirmąja žmona jis gyveno kaip su karaliene. Ji buvo silpna, dažnai sirgo, o jis visada ją prižiūrėjo.
Iš tiesų Tomas pirmą kartą vedė iš didelės meilės.
Jis žinojo, kad Elena silpna, kad jos plaučiai ligoti, tačiau tikėjo, kad meilė ją išgelbės.
Po vestuvių jie buvo labai laimingi.
Bet kai Elena pastojo, jos sveikata pradėjo sparčiai blogėti. Ji vos galėjo atsikelti iš lovos, nebeturėjo jėgų nei darbams, nei kasdieniams dalykams.
Gydytojai sakė, kad po gimdymo ji sustiprės.
Tomas ja rūpinosi be jokių priekaištų.
Jo motina pyko, sakydama, kad jis į namus parsivedė ne šeimininkę, o ligą.
Tačiau Tomas gynė žmoną kaip galėdamas.
Galiausiai gimė mergaitė Emilija.
Trumpam į namus sugrįžo laimė.
Bet liga nepasitraukė.
Elena vis silpo.
Jos kūnas tapo trapus, rankos plonos, o akyse atsirado toks liūdesys, kurio nebuvo galima nuslėpti.
Ji suprato, kad laiko liko nedaug.
Vieną vakarą ji paėmė vyro rankas į savąsias.
— Tomai… dar niekas negali pakeisti Dievo planų. Aš pavargau kovoti. Bet noriu tavęs paprašyti vieno dalyko.
Vyras tylėdamas verkė.
— Kai manęs nebebus… pasirūpink Emilija. Ir… vesk Ievą.
Tomas nustebęs pažvelgė į žmoną.
— Ji gera mergina. Ji žino, ką reiškia skausmas. Ji pati daug iškentėjo su pamote ir tėvu. Ji bus gera motina mūsų dukrai.
Elena stipriau suspaudė jo ranką.
— Tik pažadėk man… niekada jos neskriausti. Elkis su ja taip, kaip elgeisi su manimi.
Tą naktį Tomas prarado mylimą žmogų.
Jis laikė jos ranką iki paskutinės akimirkos ir pažadėjo įvykdyti jos prašymą.
Po metų jis atėjo pirštis Ievai.
Ne tik dėl savęs.
Dėl mažosios Emilijos, kuriai labai trūko mamos.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Tomo anyta taip pat palaikė šį sprendimą. Ji žinojo, koks jis buvo geras jos dukrai, ir norėjo, kad anūkė turėtų šiltus namus.
Pats Tomas ilgai stebėjo Ievą.
Jis matė, kad ji darbšti, švelni, kantri.
Kartais jos šypsena, eisena ir ilga kasa primindavo jam Eleną.
Ieva pati nežinojo, kodėl sutiko.
Gal pavargo būti pamotės tarnaite.
Gal pavargo nuo girto tėvo ir nuolatinių pažeminimų.
O gal jai tiesiog pagailo mažos mergaitės, kuri liko be mamos.
Tačiau ji žinojo viena:
dabar jos laukė naujas išbandymas.
Reikėjo ne tik tapti žmona.
Reikėjo tapti mama svetimam vaikui.
Kai Tomas pirmą kartą atsivedė Ievą į namus, jis labai bijojo.
Emilija buvo užsidariusi mergaitė. Ji vis laukdavo prie lango, tikėdamasi, kad grįš mama.
Tačiau pamačiusi Ievą ji nenusisuko.
Atvirkščiai.
Ji atnešė savo žaislus ir tyliai paprašė:
— Pažaisi su manimi?
Ieva atsisėdo šalia.
Jos rankos švelniai palietė mergaitės plaukus.
— O gal padarysiu tau gražią šukuoseną? Būsi kaip princesė.
Tomas stebėjo jas ir negalėjo sulaikyti ašarų.
Jis matė, kaip jo dukra pirmą kartą po ilgo laiko vėl šypsojosi.
Ieva prisiminė savo vaikystę.
Kaip pamotė slėpdavo saldumynus nuo jos.
Kaip duodavo senus drabužius.
Kaip bardavo už kiekvieną klaidą.
Kaip ji pati apkabindavo girtą tėvą, kai niekas kitas nenorėjo jo suprasti.
Todėl ji suprato Emiliją.
Ji priėjo prie mergaitės ir stipriai ją apkabino.
Mažoji greitai užmigo jos glėbyje.
Rami.
Laiminga.
Tą vakarą Tomas ir Ieva ilgai gėrė arbatą ir tiesiog žiūrėjo vienas į kitą.
Pirmą kartą per ilgą laiką jų namuose atsirado ne skausmas.
O viltis.
Tomas jos neišleido namo.
Ir neišleido daugiau niekada.
Nes žmona turi būti ten, kur jos laukia.
Ten, kur jos širdis reikalinga.