Rudenį Aleksejui sukako keturiolika metų – nelengvas paauglystės amžius. Mama paprašė krikšto mamos Liucijos kelioms savaitėms pasiimti jį į kaimą, kad bent trumpam atitrauktų nuo prastos draugų kompanijos.
Išlipęs iš traukinio vaikinas niurzgėjo:
– O autobusas čia važiuoja?
– Kam jis? Iki namų vos dvidešimt minučių pėsčiomis.
– Ir ką aš veiksiu šiame kaime?
– Mokysiesi gyvenimo, – nusišypsojo Liucija. – Be to, padėsi man. Juk sakei, kad išmanai elektrą, o mano namuose laidai jau visai seni.
Tą pačią dieną jie nuėjo prie upės.
Aleksejus puikiai plaukė, todėl greitai susidraugavo su vietiniais vaikinais.
Grįžtant namo jį nustebino, kad krikšto mama sveikinosi su kiekvienu sutiktu žmogumi.
– Kam visiems pasakoti, kas aš toks?
– Todėl, kad kaime žmonės gyvena kitaip. Šiandien jie tave pažins, o rytoj, jei atsitiks nelaimė, pirmieji ateis į pagalbą. Čia paprastas mandagumas kartais išgelbsti gyvybę.
Vaikinas tik gūžtelėjo pečiais.
Kitą dieną jis ėmėsi elektros instaliacijos.
Per kelias dienas pakeitė rozetes, jungiklius, sutaisė lygintuvą, elektrinę viryklę, dulkių siurblį, televizoriaus anteną ir dar kelis prietaisus.
Netrukus visas kaimas jau žinojo, kad Liucijos krikštasūnis – tikras meistras.
Kaimynai pradėjo nešti jam sugedusius virdulius, lygintuvus ir kitą techniką.
Už darbą Aleksejus pinigų neėmė.
Tačiau žmonės atsilygindavo kitaip – atnešdavo kiaušinių, pieno, varškės, naminio sūrio ir gardžių lietinių.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
– Visa tai sąžiningai užsidirbai, – pasakė Liucija. – Pas mus taip dėkojama kaimynams.
Vieną dieną senolis Antanas paprašė sutaisyti skalbimo mašiną.
Aleksejus greitai surado gedimą.
Atsidėkodamas senolis pasiūlė padėti remontuoti seną krosnį.
– Bet juk aš nemoku…
– Niekas neprašo būti krosnininku. Tiesiog paduosi plytas, atneši vandens, sumaišysi molį.
Dirbdamas senolis pasakojo apie savo amatą.
Liucija prisiminė, kaip jos tėvas pats gamindavo plytas, ruošdavo molį ir turėjo daugybę profesinių paslapčių.
Aleksejus nustebo.
Jis visada manė, kad krosnį gali sumūryti bet kas.
Pasirodo, tai tikras menas.
Vėliau nusprendė išmokti skaldyti malkas.
Pirmasis bandymas baigėsi skaudžiu smūgiu į kelį.
Kirvis kelis kartus įstrigo rąste.
Tačiau po kelių dienų jam pavyko prisiskaldyti visą glėbį malkų.
Jis nusijuokė:
– Per televizorių viskas atrodo daug lengviau.
– Bet kuris darbas atrodo paprastas tik tol, kol pats jo nepabandai, – atsakė Liucija. – Net kiemsargis turi daug ką išmanyti. Kiekvienas amatas reikalauja žinių.
Ji papasakojo, kiek daug moka kaimo žmonės – pjauti žolę, melžti karves, prižiūrėti ūkį, tvarkyti techniką, dirbti įvairius darbus.
Aleksejus klausėsi vis atidžiau.
Pirmą kartą suprato, kiek daug darbo slypi už paprasto kaimo gyvenimo.
Trys savaitės prabėgo nepastebimai.
– Nejaugi jau važiuojame namo? – nustebo jis.
– Kai žmogus dirba prasmingą darbą, laikas bėga labai greitai, – nusišypsojo Liucija.
Į stotį jo išlydėti susirinko daugybė kaimo žmonių.
Vieni kišo į kišenes pyragėlius.
Kiti davė naminio kumpio.
Dar kiti – virtų kiaušinių ir mėgstamų lietinių.
Aleksejus tik droviai šypsojosi.
Prieš lipdamas į traukinį jis atsisuko, pamojavo visiems ranka ir garsiai sušuko:
– Ačiū jums! Aš dar būtinai sugrįšiu!
Namo jis grįžo jau visai kitoks.
Per tas tris savaites jis suprato svarbiausią gyvenimo pamoką – žmonių pagarbos nenusipirksi. Ją galima pelnyti tik darbu, gerumu ir noru padėti kitiems.