– Kad tavo čia daugiau nė kvapo nebūtų! – nuaidėjo verčiamas krėslas, sudužo lėkštė, o namus perskrodė išsigandęs katino kniaukimas.
– Tėti, nereikia! – sušuko vienuolikmetė Gabija.
Tačiau buvo per vėlu.
Ryžas katinas Rudis – storas, švelnus, visų numylėtinis – lyg kamuolys išlėkė iš antro aukšto balkono.
Atrodė, kad laikas sustojo.
Gabija įsikibo į lango rėmą ir negalėjo nusukti akių.
Mama užsidengė burną delnu ir užsimerkė.
Tėtis, svirduliuodamas nuo alkoholio, įgriuvo į fotelį ir po akimirkos jau knarkė. Tarsi nieko nebūtų nutikę.
Kaip ir daugybę vakarų prieš tai.
– Gabija, palauk! – mama puolė iš paskos.
Tačiau mergaitė jau lėkė laiptais, peršokdama po kelis laiptelius.
Mintyse skambėjo tik viena malda.
Tik kad būtų gyvas…
Tik kad būtų gyvas…
Tik kad būtų gyvas…
Rudį rado po balkonu, serbentų krūmuose prie tvoros.
Jis drebėjo iš baimės, ausys buvo prispaustos prie galvos, tačiau, laimei, buvo sveikas.
Gabija puolė ant kelių, paėmė jį ant rankų ir pravirko, veidą įspaudusi į šiltą ryžą kailį.
– Kaip jis? – pribėgo mama, vos gaudydama kvapą, o jos akys buvo pilnos ašarų.
– Gyvas… – sušnabždėjo Gabija. – Mama… Aš daugiau taip negaliu. Vieną dieną jis jį tikrai nužudys.
Mama ilgai tylėjo.
Būdama trisdešimt aštuonerių ji atrodė bent dešimčia metų vyresnė.
Dvylika metų gyvenimo su tokiu žmogumi palieka žymes.
– Žinau… – tyliai atsakė ji ir atsisėdo šalia ant šaltos žemės. – Gal bent pabandykime išgelbėti Rudį. Suraskime jam namus, kuriuose jis bus saugus.
– Bet jis mano… – Gabija dar stipriau apkabino katiną.
– Todėl ir turime jį apsaugoti, – mama paglostė dukrai plaukus. – Pas mus jam kasdien gresia pavojus.
Gabija viską suprato.
Tai buvo ne pirmas kartas.
Vieną dieną spyris į šoną.
Kitą – užrakintas balkone per speigą.
O dabar – išmestas iš antro aukšto.
Kitą kartą Rudžiui gali ne taip pasisekti.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Kitą rytą mama parašė skelbimą vietinėje interneto grupėje:
„Dovanojamas labai meilus ryžas katinas. Kastruotas, sveikas, tvarkingas. Ieškome tik mylinčių namų.“
Komentarai pasipylė beveik iš karto.
„Koks gražuolis!“
„Koks mielas!“
„Norėčiau tokio!“
Širdelės, šypsenėlės, susižavėjimo žinutės…
Tačiau kai reikėjo prisiimti atsakomybę – visi nutilo.
Praėjo visa diena.
Ir tik vienas telefono skambutis.
– Laba diena, – ramiai prabilo vyriškas balsas. – Skambinu dėl katino. Gal galėtumėte pasakyti… kodėl jį dovanojate?
Mama kurį laiką tylėjo.
Paskui nebeištvėrė.
Ji papasakojo viską.
Apie vyrą.
Apie nuolatinę baimę.
Apie vakarus, kai niekada nežinai, kuo viskas baigsis.
Apie tai, kad namuose net langus bijo atidaryti.
Apie Rudį, kuris jau ne kartą vos liko gyvas.
Ji išliejo nepažįstamam žmogui viską, ką daugelį metų laikė savyje.
Kitame laido gale stojo trumpa tyla.
– Supratau, – galiausiai tarė vyras. – Pasakykite adresą. Rytoj ryte atvažiuosiu.
Kitą rytą prie jų vartų sustojo senas, daug gyvenimo matęs visureigis.
Iš jo išlipo maždaug keturiasdešimt penkerių vyras.
Plačių pečių.
Su guminiais batais.
Apsivilkęs sena darbo striuke.
Jo veidas buvo ramus ir atviras.
Tamsūs antakiai.
Gilios raukšlės prie akių.
Iš tų žmonių, kuriais norisi pasitikėti vos tik juos pamatai.
Ir dar niekas iš šios šeimos nenutuokė, kad tas rytas pakeis ne tik Rudžio, bet ir jų pačių gyvenimą visiems laikams.