Tą ketvirtadienio vakarą Tomas paskambino pirmą kartą per pusantro mėnesio.
Jis nepaklausė, kaip sekasi sūnui.
Nepasidomėjo nei pažymiais, nei sveikata.
Iš karto perėjo prie reikalo.
– Reikia supažindinti Luką su Karolina. Ar šeštadienį jums tinka?
Aš stovėjau virtuvėje.
Rankos dar buvo šlapios po indų plovimo.
Kelias sekundes tylėjau.
Bandžiau prisiminti, kas ta Karolina.
– Kas tokia Karolina?
– Mano žmona, – ramiai atsakė Tomas, lyg aš tai jau seniai turėčiau žinoti. – Mes prieš mėnesį susituokėme.
Prieš mėnesį.
Žmona.
Per visus trejus metus po skyrybų jis nė karto neužsiminė, kad apskritai su kuo nors draugauja.
Nei užuominos.
Nieko.
O dabar staiga – žmona.
– Sveikinu, – ramiai pasakiau. – Šeštadienį gali pasiimti Luką pas save ir ten supažindinsi.
Kitame ragelio gale stojo tyla.
– Matai… Lukui bus jaukiau pažįstamoje aplinkoje. Mes atvažiuosime pas jus. Tik trumpam. Arbatos.
Pas mus.
Į butą, kuriame mudu su sūnumi trejus metus kūrėme naują gyvenimą.
Be jo.
Čia kiekvienas daiktas turi savo vietą.
Čia vakarais kvepia vakariene.
Koridoriuje stovi Luko sportbačiai.
Ant sienų kabo jo plakatai.
Tai buvo mūsų namai.
Mūsų ramybė.
Norėjau atsisakyti.
Tikrai norėjau.
Tačiau tuo metu Lukas išėjo iš kambario atsigerti vandens.
Išgirdo pokalbį.
Sustojo tarpduryje.
Jo akyse mačiau ir nerimą, ir viltį.
Todėl ištariau:
– Gerai. Šeštadienį trečią valandą.
Padėjau ragelį.
Pažvelgiau į sūnų.
– Tėtis vedė?
– Taip.
– Ir ji ateis čia?
– Abu ateis.
Lukas tik linktelėjo.
Pastovėjo akimirką.
Tarsi norėtų dar kažką pasakyti.
Bet apsisuko.
Ir tyliai nuėjo į savo kambarį.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Jokių klausimų.
Jokio pykčio.
Tik tylus:
– Gerai.
Butas priklausė man dar iki santuokos.
Jį paveldėjau iš tetos Birutės.
Todėl po skyrybų dalytis nebuvo ko.
Tomas išsikraustė pas tėvus.
Vėliau nuomojosi butą.
O paskui jo gyvenime atsirado Karolina.
Per trejus metus jis sūnui buvo pervedęs vos kelis šimtus eurų.
Nors turėjo mokėti dešimtis kartų daugiau.
Tačiau pinigai nebuvo skaudžiausia vieta.
Per visus tuos metus Tomas nė karto nepasiėmė Luko savaitgaliui.
Žadėdavo.
Lukas susikraudavo kuprinę.
Laukdavo prie durų.
O paskui ateidavo žinutė.
„Atsirado reikalų. Kitą savaitgalį tikrai.“
Po metų Lukas nustojo krautis kuprinę.
Penktadienio vakarą vakarieniavome dviese.
Iškepiau jo mėgstamus vištienos kotletus su bulvių koše.
– Mama…
Jis tyliai paklausė.
– Tau neskaudu?
Padėjau šakutę.
– Dėl ko?
– Kad tėtis vedė kitą moterį.
– Mes išsiskyrėme prieš trejus metus. Jis turi tokią teisę.
– Žinau… Bet vis tiek. Ar tau neskaudu?
Kaip jam paaiškinti…
Kad skaudėjo labai seniai.
Paskui liko nuovargis.
O dar vėliau – visiškas abejingumas.
Man jau seniai buvo nesvarbu, ką jis myli.
Su kuo gyvena.
Svarbiausia, kad netrukdytų mums gyventi.
– Ne, Lukai. Man neskaudu. Tik keista, kad jis apie tai nepasakė anksčiau.
– Man irgi keista.
Šeštadienį visą butą sutvarkiau iki blizgesio.
Iškepiau obuolių pyragą.
Ant stalo patiesti mėgstamą tetos staltiesę.
Ne dėl jų.
Dėl savęs.
Nenorėjau, kad kas nors galėtų mane teisti.
Lukas sėdėjo kambaryje.
Demonstratyviai ruošė namų darbus.
– Mama… O galiu visai neišeiti?
– Ne. Bent jau pasisveikinti reikia.
– O paskui galėsiu grįžti į kambarį?
– Pažiūrėsime.
Jie vėlavo beveik keturiasdešimt minučių.
Per tą laiką tris kartus perstačiau puodelius.
Du kartus apsigalvojau dėl viso šito susitikimo.
Ir kartą rimtai svarščiau tiesiog neatidaryti durų.
Bet skambutis vis dėlto nuskambėjo.
Atidariau.
Ant slenksčio stovėjo Tomas.
Per tuos metus kiek papilkėjęs.
Šiek tiek papilnėjęs.
Su nauju švarku.
Ir tuo pačiu savimi patenkintu žvilgsniu.
Šalia stovėjo moteris.
Karolinai buvo apie trisdešimt.
Aukšta.
Lieknutė.
Puikiai sušukuota.
Tvarkingas manikiūras.
Išmokta šypsena.
Ir labai atidžios akys.
– Labas! Tu turbūt Rasa? Labai malonu pagaliau susipažinti!
Ji ištiesė ranką.
Paspaudžiau ją beveik automatiškai.
Jos delnas buvo šaltas.
– Užeikite.
Tomas įėjo taip, lyg niekada nebūtų iš čia išsikraustęs.
Iš karto nuėjo į virtuvę.
Karolina dairėsi po butą.
– Labai jauku pas jus.
Jos balsas kažkodėl skambėjo taip, lyg galėtų būti ir geriau.
Jie atsisėdo prie mūsų stalo.
Prie to stalo, prie kurio mudu su Luku kasdien vakarieniaudavome.
Mokydavomės.
Kartais tiesiog tylėdavome kartu.
Tomas nužvelgė pyragą.
Puodelius.
Cukrinę.
Ir patenkintas linktelėjo.
– O kur Lukas?
– Kambaryje. Tuoj ateis.
Aš jau norėjau jo pakviesti.
Bet tuo metu jis pats pasirodė virtuvės tarpduryje.
Per paskutinius metus jis labai ištįso.
Kirpčiukai jau dengė akis.
– Labas, tėti.
Balsas buvo ramus.
Veidas – visiškai be emocijų.
Keturiolikos metų vaikai jau moka puikiai slėpti savo jausmus.
Tomas atsistojo.
Trumpai apkabino sūnų.
Patapšnojo per petį.
– Kaip užaugai… Lukai, susipažink. Čia mano žmona Karolina.