Andrius skubėjo.
Bet tai jam buvo įprasta.
Jis nuolat kažkur lėkdavo.
Nuolat vėluodavo.
Ir vis žadėdavo sau pagaliau išmokti planuoti laiką.
Tačiau šiandien vėluoti buvo ypač negalima.
Restorane jo laukė Eglė.
O ji siaubingai nemėgo laukti.
Autobusų stotelėje jau būriavosi žmonės.
Andrius išsitraukė telefoną.
Pažiūrėjo į laiką.
Susiraukė.
Dar penkios minutės vėlavimo.
Eglė tikrai supyks.
– Ko sustojai? Judėk! – piktai suburbėjo kažkas už nugaros.
Andrius atsisuko.
Žmonės keistai apeidinėjo kažką ant šaligatvio.
Vieni nusukdavo akis.
Kiti tik susiraukdavo.
Jis žengė žingsnį į priekį.
Ir sustingo.
Prie suoliuko gulėjo šuo.
Didelis.
Rudas.
Purvinas.
Per susivėlusį kailį aiškiai matėsi šonkauliai.
Akys buvo užmerktos.
Kvėpavo.
Bet vos vos.
O po juo…
Slėpėsi mažytis šuniukas.
Drebantis.
Vos gimęs.
Motina dengė jį savo kūnu.
Lyg paskutinėmis jėgomis bandytų jį sušildyti.
– Na eik gi! – vėl sušuko kažkas.
Andrius nejudėjo.
Žiūrėjo į šunį.
Į mažylį.
Į žmones, kurie ramiai ėjo pro šalį.
Lyg ant žemės gulėtų ne gyva būtybė.
O paprasta šiukšlė.
Autobusas privažiavo.
Durys atsivėrė.
– Važiuoji ar ne? – paklausė vairuotojas.
Andrius pažvelgė į autobusą.
Į laikrodį.
Ir vėl į kalę.
– Ne.
Autobusas nuvažiavo.
O Andrius pritūpė šalia.
– Laikykis… Prašau…
Kalė vos pakėlė galvą.
Pažvelgė į jį geltonomis akimis.
Jose buvo tiek nevilties…
Šuniukas tyliai sucypė.
Andrius išsitraukė telefoną.
Surinko Eglės numerį.
– Na, kur tu? Aš jau seniai laukiu!
– Egle… Aš vėluosiu. Čia guli kalė su šuniuku. Ji miršta. Negaliu jų palikti.
– Ką?! Tu rimtai? Dėl kažkokio benamio šuns? Aš jau užsakiau vakarienę!
– Aš suprantu, bet…
– Jokių „bet“! Kviesk kokią tarnybą ir tuoj pat važiuok!
Ryšys nutrūko.
Andrius lėtai nuleido telefoną.
Pažiūrėjo į kalę.
Ir į mažylį.
Tada nubėgo į artimiausią parduotuvę.
Po kelių minučių grįžo su duona ir dešra.
Kalė beveik nejudėjo.
Tik šuniukas tyliai inkštė.
– Valgyk… Prašau…
Ji net nepakėlė galvos.
Buvo per silpna.
O gal jau buvo praradusi viltį.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
– Na, valgyk gi…
Staiga už nugaros pasigirdo moters balsas.
– Gal galiu padėti?
Andrius atsisuko.
Prie jo stovėjo mergina.
Paprasta pilka striukė.
Pavargęs.
Bet labai geras veidas.
Rankose – pirkinių maišas.
Ji pritūpė.
Švelniai paglostė kalę.
– Vargšelė… Reikia kuo greičiau pas veterinarą.
– Aš net nežinau, kur ją vežti. Niekada nesu turėjęs šuns.
– Netoliese gyvena mano pažįstama veterinarė. Pabandysiu jai paskambinti. Tik kaip ją nunešime?
Andrius nusivilko striukę.
Patiesė ją ant žemės.
– Atsargiai perkelsime. Kartu.
Jie dirbo tylėdami.
Labai atsargiai.
Kai pakėlė kalę, ši tyliai sudejavo.
Tačiau nesipriešino.
Lyg būtų supratusi, kad pagaliau atsirado žmonių, kurie nori padėti.
Mažylį mergina atsargiai suvyniojo į savo šaliką.
– Beje, aš Gabija.
– Andrius.
– O kaip ją pavadinsime?
Andrius pažvelgė į rudą kalę.
– Rudė.
Tegul būna Rudė.
Telefonas kišenėje vėl suskambo.
Eglė.
Andrius atmetė skambutį.
Iki jo buto jie ėjo apie dvidešimt minučių.
Veterinarė atvyko labai greitai.
Lieknutė, maždaug penkiasdešimties metų moteris.
Patyręs žvilgsnis viską pasakė iš karto.
Ji kruopščiai apžiūrėjo Rudę.
Pastatė lašelinę.
Suleido vaistų.
Po ilgos apžiūros tyliai pasakė:
– Visiškas išsekimas. Stipri dehidratacija. Greičiausiai ir plaučių uždegimas. Dar pora dienų… ir jos nebebūtų buvę. Jums labai pasisekė, kad ją radote laiku.