Marija ramiai vaikščiojo po virtuvę, maišydama arbatą.
O jos katė Alisa jau gerą pusvalandį nerado sau vietos.
Tai pribėgdavo prie lango.
Tai prie durų.
Tai vėl lakstydavo koridoriumi pirmyn ir atgal.
– Kas tau darosi? – nusišypsojo Marija. – Juk jau paruošiau tau vietą. Po sofa, kaip visada mėgsti.
Alisa sustojo.
Pažiūrėjo į šeimininkę savo geltonomis akimis.
Ir vėl pradėjo neramiai vaikščioti.
– Mama, ar jau greitai? – iš kambario paklausė dukra Rūta.
– Greitai. Matai, kaip jaudinasi? Manau, po poros valandų jau turės kačiukų.
Marija priėjo prie sofos.
Po ja buvo paklota sena antklodė.
Ant jos – švarūs rankšluosčiai.
Viskas minkšta.
Šilta.
Jauku.
– Alisa, ateik. Žiūrėk, kaip čia gražu.
Katė priėjo.
Apsiuostė.
Atsigulė.
Vos kelioms sekundėms.
Ir vėl pašoko.
Toliau neramiai vaikščiojo po butą.
– Mama, gal jai per karšta?
– Kokia dar karšta? Šildymo juk dar nėra.
Tuo metu Alisa sustojo prie sandėliuko durų.
To mažo sandėliuko koridoriaus gale.
Ten stovėjo stiklainiai.
Senos dėžės.
Sugedęs dulkių siurblys.
Užeidavo ten labai retai.
Katė pakėlė leteną.
Pradėjo draskyti duris.
– O tau ten ko prireikė?
Alisa garsiai sumiaukė.
Dar kartą.
Ir dar.
– Mama, gal atidaryk?
– Kam? Ten juk šalta ir dulkėta.
Marija pakėlė katę.
Nunešė prie sofos.
Paguldė ant paruoštos vietos.
– Štai. Čia šilta. Čia saugu.
Alisa pagulėjo minutę.
Dar vieną.
Ir vėl nubėgo prie sandėliuko.
Pradėjo draskyti duris.
Miaukė vis garsiau.
– Na ir užsispyrėlė… – atsiduso Marija. – Gal tikrai atidaryti?
Rūta tik gūžtelėjo pečiais.
– Atidaryk. Blogiau tikrai nebus.
Marija pasuko rankeną.
Durys sugirgždėjo.
Alisa akimirksniu įšoko vidun.
Pasislėpė už dėžių.
Dingo tamsoje.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
– Na štai… Dabar sėdi ten. Ir kaip ją iš ten išvilioti?
– Mama, gal ji ten ir atsives kačiukus?
– Na jau ne. Ten juk šalta.
Marija atsargiai įkišo galvą į sandėliuką.
Tolimame kampe pamatė Alisą.
Ji buvo įsitaisiusi ant senos striukės, kuri ten gulėjo jau beveik metus.
– Alisa… Eime. Neužsispirk.
Katė priglaudė ausis.
Ir tyliai sušnypštė.
Bet labai ryžtingai.
– Tu man šnypšti?
Alisa sušnypštė dar kartą.
Marija atsitraukė.
– Gerai… Būk ten.
Ji neuždarė durų iki galo.
Paliko siaurą plyšį.
– Ir ką dabar? – paklausė Rūta.
– Tegul pabūna. Kai atsives kačiukus, perkelsime po sofa. Ten daug šilčiau.
– Ar galima juos taip pernešti?
– Žinoma. Tik reikia atsargiai.
Marija grįžo į virtuvę.
Baigė gerti jau atšalusią arbatą.
O Alisa sandėliuke dar patogiau susisuko ant senos striukės.
Praėjo maždaug trys valandos.
Staiga iš sandėliuko pasigirdo tylus cypsėjimas.
Marija pašoko.
Nubėgo prie durų.
Atsargiai jas pravėrė.
Ir sustingo.
Alisa gulėjo ant šono.
Šalia jos rangėsi trys mažučiai kačiukai.
Šlapi.
Aklučiai.
Vienas ryžas.
Du raini.
– O, mažyle… Tu vis dėlto čia atsivedei…
Katė pakėlė galvą.
Pavargusi pažvelgė į šeimininkę.
Lyg sakydama:
„Tik neliesk.“
– Nebijok. Neliesiu.
Marija tyliai uždarė duris.
Grįžo į virtuvę.
– Na?
– Trys. Visi gyvi. Tik ji vis tiek pasiliko tame dulkėtame sandėliuke.
Rūta nusišluostė rankas.
– Mama, tegul truputį pailsi. Vėliau perkelsim.
– Taip ir padarysime. Tegul nurimsta. O paskui atsargiai nunešime po sofa. Ten juk viskas paruošta.
Praėjo valanda.
Paskui dar viena…