Valentina Kazlauskienė iš pradžių planavo į mišką grybauti važiuoti trečiadienį.
Tą dieną miške beveik nebūna žmonių.
Ji visada mėgo vaikščioti viena.
Klausytis tylos.
Tačiau anksti ryte paskambino dukra.
– Mama, gal važiuojam sekmadienį? Aš irgi noriu. Bus smagu kartu.
Taip jos abi ir atsidūrė miške.
Sekmadienį.
Žinoma, žmonių buvo tiek, kad atrodė lyg miesto parke.
– Einam giliau, – pasiūlė Valentina. – Ten bent jau bus ramu.
Jos nusuko nuo pagrindinio tako.
Paėjo kelis šimtus metrų.
Miškas akimirksniu pasikeitė.
Stojo tyla.
Nebebuvo girdėti žmonių balsų.
Tik vėjas medžių viršūnėse.
– Mama… Pažiūrėk… – staiga sustojo dukra Rasa.
Prie didelės pušies kažkas vos vos judėjo.
Abi priėjo arčiau.
Ir sustingo.
Prie medžio buvo pririštas šuo.
Stora.
Visiškai nauja virvė.
Surišta keliais mazgais.
Virvė buvo taip apsivijusi aplink kamieną, kad šuo galėjo pajudėti vos pusmetrį.
Jis sėdėjo nuleidęs galvą.
Kailis buvo susivėlęs.
Šonkauliai aiškiai matėsi po oda.
Aplink medį žemė buvo visiškai ištrypta.
Vienas didelis ratas.
– Jis vaikščiojo ratu tol, kol nebeturėjo jėgų… – tyliai ištarė Valentina.
Šalia nebuvo nei dubenėlio.
Nei maisto.
Nei vandens.
Ji pažvelgė į storą naują virvę.
Į vietą.
Taip toli nuo tako, kad niekas atsitiktinai čia neužklystų.
Ir staiga viską suprato.
– Tai buvo padaryta tyčia…
– Ką turi galvoje? – paklausė Rasa.
– Kažkas jį atvežė. Specialiai pririšo prie šio medžio. Pasirinko tokią vietą, kur niekas jo neras. Ir ramiai išvažiavo. Žinodamas, kad šuo mirs lėtai.
Rasa išbalo.
Šuo lėtai pakėlė galvą.
Atsargiai pažvelgė į Valentiną.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Jo akyse tebebuvo baimė.
Ir visiškas išsekimas.
– Kaip manai, kiek laiko jis čia? – tyliai paklausė Rasa.
– Gal tris dienas… O gal ir ilgiau.
Abi ilgai tylėjo.
Kažkur tolumoje girdėjosi žmonių juokas.
Skambėjo muzika.
O čia buvo tik miško tyla.
Valentina atsiklaupė.
– Paduok vandens.
– Mama, gal geriau…
– Paduok.
Rasa ištiesė buteliuką.
Valentina įsipylė vandens į delną.
Pakišo jį šuniui.
Iš pradžių jis net nepajudėjo.
– Gerk… Prašau…
Po kelių sekundžių šuo lėtai pasuko galvą.
Atsargiai pauostė.
Ir staiga godžiai pradėjo laižyti vandenį iš jos delno.
Valentina pylė dar.
Ir dar.
Kol buteliukas visiškai ištuštėjo.
– Mama… Turime eiti. Iškviesime savanorius.
– Jis jų nebesulauks.
– Bet mes juk negalime…
– Galime.
Ji iš kišenės išsitraukė seną sulankstomą peiliuką.
Tą patį, kurį prieš daugelį metų jai padovanojo vyras grybavimui.
Rankos drebėjo.
Virvė buvo stora.
Pjauti teko ilgai.
Šuo nė karto nesipriešino.
Tik tyliai stebėjo.
Pagaliau virvė nutrūko.
Valentina atmetė ją į šalį.
Laukė.
Manė, kad šuo pašoks.
Pradės vizginti uodegą.
Bėgs.
Tačiau jis net neatsistojo.
Bandė pakilti.
Priekinės kojos sulinko.
Užpakalinės visai neklausė.
Ir jis vėl nugriuvo ant šono.
– Dieve… – Rasa užsidengė veidą.
Valentina atsisėdo šalia.
Švelniai uždėjo ranką ant jo liesos nugaros.
– Viskas… Viskas gerai… Mes tavęs čia nepaliksime.
Šuo užmerkė akis.
Ir tą akimirką Valentina suprato vieną dalyką.
Jeigu jos dabar išeis…
Laimės tas žmogus.
Tas, kuris pririšo šunį ir paliko jį mirti vieną.
– Rasa… Padėk man.
Ji nusivilko striukę.
– Ką darai?
– Suvyniosime jį. Nunešime iki automobilio.
– Mama… Jis labai sunkus.
– Susitvarkysime.
Jos atsargiai suvyniojo šunį į striukę.
Jis nė karto nesipriešino.
Tik sunkiai kvėpavo.
Valentina pakėlė jį ant rankų.
– Prilaikyk galvą.
Lėtai jos pajudėjo atgal.
Sustodamos pailsėti.
Iš priešais ėjo grybautojai.
Su pilnais krepšiais.
Su šypsenomis.
Kai kurie nustebę žiūrėjo.
Kiti tik palingavo galva.
Viena moteris net sustojo ir paklausė…