Marina lėtai ėjo namo po darbo.
Po aštuonių valandų prekybos centre kojos buvo sunkios kaip švinas.
Galvoje sukosi tik viena mintis.
Grįžti namo.
Užsivirti arbatos.
Atsisėsti ant sofos ir bent trumpam pamiršti visus rūpesčius.
Lapkritis tais metais buvo ypač žvarbus.
Drėgnas vėjas lindo po paltu, o šlapdriba merkė veidą.
– Greičiau jau ateitų tikra žiema… – tyliai sumurmėjo Marina. – Šaltį ištverti lengviau negu šitą amžiną drėgmę.
Ji pasuko siauru skersgatviu.
Taip iki namų buvo arčiau.
Gatvės žibintas kampe jau seniai neveikė, todėl temstant teko eiti beveik apgraibomis.
Staiga iš už šiukšlių konteinerių pasigirdo tylus inkštimas.
Marina sustojo.
Įsiklausė.
Vėl.
Silpnas.
Liūdnas.
Beviltiškas.
– Šuniukas?..
Ji atsargiai priėjo arčiau.
Tamsoje vos matėsi didelio šuns siluetas.
Jis buvo visas šlapias.
Drebėjo.
Šonas buvo kruvinas – matėsi plėštinė žaizda.
– Dieve… Vargšeli… Kas tau taip padarė?
Marina pritūpė.
Šuo pakėlė galvą.
Jo tamsiose akyse buvo tiek skausmo ir vilties, kad moteriai suspaudė širdį.
– Tu alkanas?
Ji pravėrė rankinę.
Rado sumuštinį su sūriu, kurio nespėjo suvalgyti per pietus.
– Štai… Imk.
Šuo suvalgė jį per kelias sekundes.
Tada pabandė atsistoti.
Tačiau sužeista koja neišlaikė.
Jis sunkiai nugriuvo ant žemės.
– Tau tikrai skauda…
Marina išsitraukė telefoną.
– Paskambinsiu į gyvūnų prieglaudą. Gal jie tavimi pasirūpins.
Tačiau tą pačią akimirką šuo švelniai sukando jos palto kraštą.
Ne iš pykčio.
Ne agresyviai.
Tiesiog laikė.
Ir žiūrėjo į ją taip, lyg bandytų kažką pasakyti.
– Ko tu nori?
Šuo paleido paltą.
Žengė kelis žingsnius pirmyn.
Sustojo.
Atsisuko.
Vėl pažvelgė į Mariną.
– Tu… nori, kad eičiau paskui tave?
Šuo tyliai sulojo.
Marina tik sunkiai atsiduso.
„Na štai… Dar vienas nuotykis mano gyvenime…“
Bet atsisakyti negalėjo.
– Gerai… Vesk.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Šuo lėtai pajudėjo.
Jis smarkiai šlubavo.
Tačiau vis tiek atkakliai ėjo pirmyn.
Marina vos spėjo iš paskos.
Jie praėjo vaikų žaidimų aikštelę.
Seno fabriko teritoriją.
Paskui priėjo seną medinį namą miesto pakraštyje.
Namas atrodė visiškai apleistas.
Langai buvo užkalti lentomis.
Stogas keliose vietose įgriuvęs.
Šuo priėjo prie durų.
Pabraukė jas letena.
Marina atsargiai pastūmė duris.
Jos garsiai sugirgždėjo.
Viduje tvyrojo drėgmės ir pelėsio kvapas.
Buvo visiškai tamsu.
Ji įjungė telefono žibintuvėlį.
– Ar čia kas nors yra?
Tyla.
Šuo nuėjo gilyn į namą.
Marina nusekė paskui.
Viename kambaryje, ant senų skudurų krūvos, gulėjo pagyvenęs vyras.
Visiškai nejudėdamas.
– Seneli… Ar girdite mane?
Ji puolė prie jo ir atsiklaupė.
Vyras lėtai pravėrė akis.
Lūpos vos sujudėjo.
– Vandens…
– Tuoj… Tuoj…
Marina iš rankinės ištraukė buteliuką.
Padėjo jam pakelti galvą.
Atsargiai pagirdė.
Po kelių gurkšnių vyras giliai atsiduso.
– Ačiū… Maniau… jau viskas…
– Kas jums atsitiko?
– Nukritau… Prieš tris dienas… Koja turbūt lūžo… Atsikelti negaliu… Telefono neturiu… Niekas nežino, kad esu čia…
– Bet kodėl jūs gyvenate tokiame name?
Senolis liūdnai nusišypsojo.
– Po žmonos mirties pardaviau butą… Pinigus atidaviau dukrai. Ji gyvena Airijoje… Nenorėjau būti našta. Persikėliau čia. Galvojau, susitvarkysiu… Kol nenukritau…
Marina iš karto surinko greitosios pagalbos numerį.
– Tuoj atvažiuos medikai.
Vyras pažvelgė į šunį.
– Mažylis… Jis tavęs atvedė…
Marina nustebusi pažvelgė į šunį.
– Radau jį dar visai mažą… Išauginau… O dabar… Pasirodo… jis išgelbėjo mane…
Šuo tyliai atsigulė šalia šeimininko.
Padėjo galvą jam ant rankos.
Po dvidešimties minučių atvažiavo greitoji.
Kol medikai ruošė neštuvus, Marina stovėjo šalia senolio.
– Kaip jūsų vardas?
– Antanas…
– O aš Marina. Nesijaudinkite. Viskas bus gerai.
Senolis pažvelgė į savo šunį.
– Pasiimsi jį?
Marina sutriko.
– Aš… Gyvenu viena. Butas mažas…
– Daugiau nėra kam… Jis jau senas… Niekas jo nebenorės… Prašau…
Marina pažvelgė į šunį.
Jis tyliai žiūrėjo į ją.
Tomis pačiomis protingomis akimis.
– Gerai.
Ji nusišypsojo.
– Pasiimsiu.
Greitoji išvežė Antaną į ligoninę.
Marina liko viena su šunimi.
– Na ką… Keliaujam namo?
Šuo tyliai sulojo.
Namo jie grįžo labai lėtai.
Šuo vis dar smarkiai šlubavo.
– Rytoj važiuosim pas veterinarą… Reikia tave gydyti.
Namuose Marina nuvalė žaizdą.
Pamaitino jį likusia kepta vištiena.
Šuo valgė labai godžiai.
Paskui atsigulė prie durų ant kilimėlio.
Ir užmigo.
Marina atsisėdo šalia.
Švelniai paglostė jo galvą.
– Vadinasi, Mažylis… Nors iš tiesų tu visai ne mažylis…
Kitą rytą Marina pasiėmė laisvadienį.
Nuvežė šunį pas veterinarą.
– Žaizda nėra gili, – pasakė gydytojas po apžiūros. – Sugis. Letena tik patempta. Po kelių savaičių viskas bus gerai. Jam maždaug aštuoneri metai, bet jis dar stiprus.
– Kiek turiu sumokėti?
Išgirdusi sumą Marina trumpam nutilo.
Tai buvo nemaži pinigai.
Tačiau ji vis tiek sumokėjo.
– Po savaitės atveskite pakartotinei apžiūrai, – pasakė veterinaras.
Tą patį vakarą Marina paskambino į ligoninę pasiteirauti apie Antaną.
– Jo būklė stabili, – atsakė slaugytoja. – Kojos lūžis sugipsuotas. Maždaug po trijų savaičių galėsime jį išleisti namo.