Andrius Kazlauskas sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į skelbimą telefone. Raidės liejosi prieš akis – akiniai ir vėl kažkur buvo pradingę. Tačiau tekstas buvo paprastas.
„Parduodamas katinas. Ryžas, kastruotas, pripratęs prie kraiko dėžutės.“
Ne… Atiduoti negalima. Tik parduoti. Tada bent bus daugiau vilties, kad pateks į gerus, rūpestingus namus.
– Rainiau, – tyliai pašaukė jis. – Ateik čia, bičiuli.
Katinas pasirodė lyg iš niekur. Apkūnus, murkiantis, minkštomis letenomis. Šoko šeimininkui ant kelių, susirangė į kamuoliuką. Toks šiltas. Gyvas.
Andrius švelniai pakasė jam už ausies. Rainius užmerkė akis iš malonumo, o senolio širdį persmelkė skausmas.
Jau septyni mėnesiai, kai namuose nebeliko Onos.
– Ką mudu darysime?.. – sušnabždėjo jis. – Vaistai baigiasi… ir pensija taip pat.
Katinas garsiai murkė, nieko nesuprasdamas.
Andrius atsidarė skaičiuotuvą telefone.
Maistas – apie keturiasdešimt eurų per mėnesį.
Kraikas – dar penkiolika.
Apie veterinarą geriau net negalvoti.
O kraujospūdžio vaistai kainuoja beveik septyniasdešimt eurų. Kiekvieną mėnesį.
– Supranti, Rainiau… Aš nenoriu tavęs atiduoti. Tiesiog… nebepajėgiu.
Jis parašė:
„Katinas į geras rankas. 80 eurų.“
Ištrynė.
Parašė iš naujo:
„Parduodamas katinas. 150 eurų.“
Telefonas suskambo beveik iš karto.
– Laba diena. Skambinu dėl katino. Ar galėčiau atvažiuoti jo pažiūrėti?
– Galite, – prikimusiu balsu atsakė Andrius. – Lauksiu.
Po valandos kažkas pasibeldė į duris.
Ant slenksčio stovėjo maždaug penkiasdešimt penkerių metų moteris liūdnomis akimis.
– Aš Rasa, – prisistatė ji. – O kur jūsų gražuolis?
Lyg tyčia Rainius iš karto išbėgo iš virtuvės. Bet ne prie viešnios.
Jis pribėgo prie šeimininko, trynėsi į kojas, garsiai murkė ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės akimis.
– Štai jis… mano ryžas, – tarė Andrius, stengdamasis kalbėti kuo ramiau. – Labai geras katinas. Meilus.
Rasa pritūpė ir ištiesė ranką.
Rainius ją pauostė.
Tačiau po akimirkos sugrįžo prie šeimininko.
– Kodėl jį parduodate? – tyliai paklausė moteris.
– Taip susiklostė aplinkybės… – sumurmėjo senolis, nusukdamas akis.
Tą akimirką Rasa pastebėjo, kad jo rankos dreba.
O katinas nuo jo neatsitraukia nė žingsnio.
Ji lėtai nužvelgė butą.
Tvarkinga.
Švaru.
Tačiau kažkaip nejaukiai tuščia.
Ant palangės stovėjo nudžiūvusi pelargonija.
Ant stalo – beveik tuščia vaistų dėžutė.
Šalia dar viena.
Ir ji taip pat beveik tuščia.
– Gražūs jūsų namai, – tyliai pasakė Rasa. – Seniai čia gyvenate?
– Keturiasdešimt dvejus metus… Pirkome kartu su žmona…
Jis nutilo.
Toliau kalbėti nebereikėjo.
Rasa linktelėjo.
Prieš metus ji pati palaidojo savo kalytę Bellą, kuri kartu pragyveno šešiolika metų.
Po jos mirties namuose liko tokia tyla, kad kartais atrodė, jog net sienos alsuoja vienatve.
– Katinas sveikas?
– Taip. Visiškai sveikas. Tik aš… jau nebe toks. Amžius daro savo.
Rainius tyliai sumurkė ir prisiglaudė prie šeimininko kojos.
Tarsi suprastų kiekvieną žodį.
– Kokį maistą jam duodate?
Andrius parodė į virtuvę.
Ten stovėjo du dubenėliai.
Viename vanduo.
Kitame pigiausias sausas maistas iš prekybos centro.
– Jis neišrankus?
– Visai ne. Valgo viską. Labai geras katinas. Ir labai protingas. Kai Ona sirgo, jis kasdien gulėdavo šalia jos lovoje ir šildydavo. Atrodė, lyg viską suprastų…
Senolio balsas sudrebėjo.
👇 Tęsinį skaitykite komentaruose.
Rasa pritūpė prieš Rainių.
Katinas pažvelgė į ją.
Tačiau ir vėl prisiglaudė prie šeimininko.
– Pasakykite atvirai… Kodėl prašote būtent 150 eurų?
Andrius sutriko.
– Na… jis juk geras. Gražus.
– Jūsų Rainius nėra veislinis, – švelniai atsakė Rasa. – Nuostabus katinas, bet paprastas. O jūs jį mylite visa širdimi. Tad kodėl parduodate?
Senolis nusisuko į langą.
Ilgai tylėjo.
Katinas murkė jo glėbyje, o Andrius lėtai glostė jo kailį drebančiomis rankomis.
– Vaistai labai pabrango. Ir maistas. Prieš mėnesį Rainius susirgo. Už veterinarą sumokėjau beveik pusantro šimto eurų. Tai buvo paskutinės mano santaupos.
– O vaikai? Giminės?
– Dukra gyvena Airijoje. Augina tris vaikus. Jai savų rūpesčių pakanka. Ir aš niekada neprašiau pagalbos.
Jis sunkiai atsiduso.
– Kol buvo Ona, dar kažkaip išgyvenome. Vienam… nebepavyksta.
Rasa jautė, kaip spaudžia gerklę.
Prieš ją sėdėjo išdidus žmogus, kuris buvo pasiryžęs atsisveikinti su vieninteliu gyvu padaru savo namuose vien todėl, kad negalėjo jo išlaikyti.
O katinas nieko nesuprato.
Tik pasitikėjo.
Tik mylėjo.
– O jeigu aš jo nepirksiu? – tyliai paklausė ji.
– Nupirks kas nors kitas. Skelbimas jau įdėtas. Skambina žmonės.
– Ir jums visai neskaudės?
Andrius staiga pakėlė galvą.
– Jūs manote, kad man lengva? Galvojate, jog atsisveikinu su juo todėl, kad taip noriu?
Jo balsas nutrūko.
Lūpos susispaudė.
Rainius išsigando staigaus judesio, nušoko nuo kelių, bet nenubėgo toli.
Tiesiog atsisėdo šalia.
Tada Rasa suprato.
Ji negali išsivesti šio katino.
Negali jų išskirti.
Reikia sugalvoti kitą išeitį.
Ji ilgai tylėjo.
Po kelių akimirkų ramiai pažvelgė Andriui į akis.
– Andriau… O kas būtų, jeigu aš visai nepirkčiau jūsų katino?
Senolis krūptelėjo.
– Kaip tai… nepirktumėte? Tuomet… kam atvažiavote?