VYRAS IŠVAŽIAVO „ŽVEJOTI“ IR PALIKO TELEFONĄ KRAUTIS. JAM PASKAMBINO, TODĖL ATSILIEPIAU NORĖDAMA PASAKYTI, KAD PAMIRŠO TELEFONĄ. IŠGIRDAU MOTERS BALSĄ: „BRANGUSIS, AR JAU PASIEKEI VIEŠBUTĮ?“
Telefonas gulėjo ant virtuvės stalviršio.
Prijungtas prie įkroviklio.
Baltu laidu, kurį Grigalius visada susukdavo tuo pačiu pedantišku būdu.
Pastebėjau jį tik tada, kai grįžau į virtuvę antro puodelio kavos.
Pamaniau, kad tuoj paskambins iš kelio.
Grigalius be telefono buvo kaip vaikas be mėgstamo žaislo.
Nervingas.
Išsiblaškęs.
Nuolat tikrinantis kišenes.
Skambutis atėjo po maždaug dvidešimties minučių.
Bent jau taip iš pradžių pagalvojau.
Tačiau skambino ne jis.
Ekrane rodė nepažįstamą numerį.
Pamaniau, kad gal skambina iš draugo telefono.
Kad pasakytų, jog pamiršo savo mobilųjį.
Arba paprašytų padėti jį matomoje vietoje.
Atsiliepiau šypsodamasi.
Jau buvau pasiruošusi sakyti:
– Brangusis, palikai telefoną namuose…
Tačiau nespėjau.
– Brangusis, ar jau pasiekei viešbutį?
Moters balsas.
Šiltas.
Švelnus.
Visiškai natūralus.
Tarsi ji taip būtų kalbėjusi šimtus kartų.
Stojo tyla.
Gal trims sekundėms.
Man jos truko amžinybę.
– Alio? Grigaliau?
Ji ištarė jo vardą taip laisvai, kad man suspaudė skrandį.
Ne „ponas Grigalius“.
Ne „atsiprašau, ar čia…“.
Tiesiog:
Grigaliau.
Kaip žmogus, kuris pažįsta kiekvieną jo įprotį.
– Kas kalba? – paklausiau.
Kitoje linijos pusėje iškart stojo tyla.
Šį kartą ilgesnė.
Daug ilgesnė.
– Atsiprašau… – galiausiai prabilo moteris. – Su kuo kalbu?
– Kaip tik aš norėjau to paklausti.
– Ar čia Grigaliaus telefonas?
Pajutau, kaip pradeda drebėti rankos.
– Taip.
– O jūs esate…
Ji nutilo.
Lyg staiga būtų supratusi kažką, ko anksčiau nežinojo.
– Aš jo žmona.
Niekada gyvenime šie žodžiai man nekainavo tiek pastangų.
Kitoje pusėje pasigirdo tylus atodūsis.
Paskui dar vienas.
– Jis sakė, kad yra išsiskyręs.
Pasaulis staiga tapo labai tylus.
Girdėjau tik šaldytuvo ūžimą.
Laikrodžio tiksėjimą.
Ir savo širdį.
Mano vardas Teresė.
Man penkiasdešimt šešeri.
Su Grigaliumi buvome susituokę trisdešimt dvejus metus.
Turėjome du suaugusius vaikus.
Namą.
Sodą.
Paskolą, kurią mokėjome penkiolika metų.
Bendras atostogas.
Šventes.
Laidotuves.
Visą gyvenimą.
Bent jau taip maniau.
– Kiek laiko pažįstate mano vyrą? – paklausiau.
Moteris ilgai tylėjo.
Paskui tyliai atsakė:
– Dvejus metus.
Dvejus metus.
Beveik septyni šimtai trisdešimt dienų.
Septyni šimtai trisdešimt rytų.
Vakarų.
Melo.
– Kas jūs jam?
– Mano vardas Marta.
Mes pažinojome viena kitą tik per telefoną.
Tačiau man atrodė, lyg ji sėdėtų priešais mane.
Lygiai taip pat nustebusi.
Lygiai taip pat apgauta.
– Maniau, kad jis laisvas, – pasakė ji. – Rodė man savo butą. Sakė, kad gyvena vienas.
Užsimerkiau.
Butas.
Tikriausiai tas tarnybinis.
Tas, apie kurį kartais užsimindavo.
Tas, kuriame neva nakvodavo komandiruočių metu.
– O tos žvejybos?
Klausimas išsprūdo savaime.
– Kokios žvejybos?
Ir tada viskas pradėjo stoti į savo vietas.
Nebuvo jokių žvejybų.
Nebuvo jokio draugo.
Nebuvo jokio ežero.
Buvo viešbutis.
Ir moteris, kuri laukė mano vyro.
– Man labai gaila, – pasakė Marta.
– Man taip pat.
Ir aš padėjau ragelį.
Kelias minutes nejudėdama sėdėjau prie stalo.
Telefonas vis dar gulėjo priešais mane.
Prijungtas prie įkroviklio.
Toks paprastas.
Toks nekaltas.
Tarsi prieš kelias akimirkas nebūtų sugriuvę trisdešimt dveji mano gyvenimo metai.
O tada supratau dar kai ką.
Pažvelgiau į laikrodį.
Ir suvokiau, kad Grigalius net nenutuokia, jog aš jau viską žinau.