SIUO MĖNESIU PER „FACEBOOK“ RADAU SESERĮ, KURI 1987 METAIS IŠVYKO Į VOKIETIJĄ IR NUTRAUKĖ VISUS RYŠIUS. PARAŠIAU JAI PO BEVEIK KETURIASDEŠIMTIES METŲ. PO DVIEJŲ DIENŲ GAVAU VIENĄ VIENINTELĮ SAKINĮ: „TU ŽINAI, KODĖL IŠVYKAU – PAKLAUSK MAMOS APIE VASARĄ PRIEŠ MANO IŠVAŽIAVIMĄ.“ MAMAI AŠTUONIASDEŠIMT KETVERI. Nuo tada, kai parodžiau jai tą žinutę, ji beveik nekalba.
Jeigu tą vakarą nebūčiau į paiešką įvedusi sesers vardo ir pavardės, tikriausiai iki šiol gyvenčiau manydama, kad ji tiesiog mūsų nenorėjo.
Kad pasirinko Vokietiją.
Naują gyvenimą.
Kitą pasaulį.
Ir uždarė duris neatsigręždama.
Taip mama kartojo trisdešimt septynerius metus.
Taip kartojau sau ir aš.
O tada sesuo atrašė vieną sakinį.
Ir pasaulis, kurį pažinojau, pradėjo byrėti.
Mano vardas Renata.
Esu penkeriais metais jaunesnė už seserį Barborą.
Kai ji išvažiavo, man buvo penkiolika.
Galvoje sukosi mokykla, draugės ir pirmosios meilės.
Prisimenu tą rugsėjį.
Barbora stovėjo prie durų su lagaminu.
Mama buvo nusisukusi į langą.
Tėvas sėdėjo virtuvėje prie laikraščio.
Nebuvo nei ašarų.
Nei tikro atsisveikinimo.
Pamojavau sesei iš koridoriaus.
Ir nuėjau ruošti namų darbų.
Buvau vaikas.
Nesupratau, kad matau pabaigą kažko, kas daugiau niekada nebus sutaisyta.
Dabar man penkiasdešimt ketveri.
Dirbu savivaldybėje.
Mano dvi dukros gyvena Vilniuje.
Tėvas mirė prieš vienuolika metų.
Mama tebegyvena tame pačiame bute, kuriame užaugome.
Trys kambariai.
Balkonas su pelargonijomis.
Sena sekcija.
Tie patys baldai, kuriuos prisimenu nuo vaikystės.
Pas ją užsuku kas antrą dieną.
Nuperku maisto.
Pamatuoju kraujospūdį.
Išklausau istorijų apie kaimynus.
Visada maniau, kad su amžiumi ji tiesiog tapo uždaresnė.
Dabar manau, kad priežastis visai kita.
Barboros ieškojau daugelį metų.
Per gimines.
Per pažįstamus.
Per socialinius tinklus.
Kaskart paklaususi mamos sulaukdavau to paties atsakymo.
– Ji pati taip pasirinko. Nebekalbėkime apie tai.
Tėvas reagavo panašiai.
Tik tyliau.
Kartą pasakė:
– Renata, yra dalykų, kuriuos geriau palikti praeityje.
Ir aš palikdavau.
Iki šių metų vasario.
Radau ją visai atsitiktinai.
Nuotraukoje pamačiau kažką pažįstamo.
Antakių formą.
Galvos palenkimą.
Parašiau trumpą žinutę:
„Barbora, jei tai tu, čia Renata, tavo sesuo. Tiek metų tavęs ieškojau. Prašau, parašyk.“
Dvi dienas nieko.
Tikrinau telefoną kas valandą.
Tada atėjo atsakymas.
Vienas sakinys.
Sakinys, kuris nuo tada neleidžia man miegoti.
„Tu žinai, kodėl išvykau – paklausk mamos apie vasarą prieš mano išvažiavimą.“
Perskaičiau jį gal dešimt kartų.
1986-ųjų vasara.
Ką aš prisimenu?
Atostogas pas močiutę kaime.
Dviratį.
Maudynes upelyje.
Į namus grįžau rugpjūčio pabaigoje.
Ir Barbora buvo kitokia.
Tylesnė.
Įsitempusi.
Mama vaikščiojo suspaustomis lūpomis.
Tėvas nuolat būdavo komandiruotėse.
Maniau, kad tai normalios suaugusiųjų problemos.
Kitą dieną nuvažiavau pas mamą.
Padariau arbatos.
Atsisėdau priešais ją.
Parodžiau Barboros žinutę.
Mama perskaitė.
Mačiau, kaip jos akys už storų akinių stiklų juda pirmyn ir atgal.
Kartą.
Antrą.
Trečią.
Tada ji labai atsargiai padėjo telefoną ant stalo.
Lyg jis būtų degęs.
Atsistojo.
Nuėjo į virtuvę.
Sugrįžo su sausainiais.
Tais pačiais, kuriuos jai nupirkau vakar.
– Valgyk, Renata. Arbata atšals.
– Mama, kas nutiko tą vasarą?
Tyla.
– Mama. Barbora gyva. Aš ją radau. Noriu su ja kalbėtis. Bet ji sako klausti tavęs. Kas atsitiko?
Mama žiūrėjo į savo rankas.
Suvagotas raukšlių.
Nusėtas senatvinėmis dėmėmis.
Nieko neatsakė.
Ne tą dieną.
Ne kitą.
Ir ne per ateinančias tris savaites.
Kiekvieną kartą, kai bandydavau grįžti prie temos, ji išeidavo iš kambario.
Įjungdavo televizorių.
Arba pasakydavo:
– Neturiu apie ką kalbėti.
Tada nusprendžiau ieškoti atsakymų pati.
Nuvažiavau pas tetą Jadvygą.
Tėvo seserį.
Jai buvo aštuoniasdešimt metų.
Ji gyveno globos namuose netoli miesto.
Teta visada buvo kalbiausia mūsų giminėje.
Kai paklausiau apie 1986-ųjų vasarą, ji ilgai tylėjo.
Paskui pažvelgė į mane.
Ir pirmą kartą pamačiau jos akyse baimę.
– Renata… – tarė ji labai tyliai. – Ar tavo mama vis dar nieko nepasakė?
Nuo šių žodžių man per nugarą perbėgo šaltis.
Nes staiga supratau:
visa šeima kažką žinojo.
Tik ne aš.
Ir galbūt visus šiuos metus ne Barbora buvo ta, kuri pabėgo nuo mūsų.
Galbūt ji bėgo nuo kažko, apie ką niekas nedrįso kalbėti.