EIDAMA PAS KIRPĖJĄ PAMATYJAU SAVO VYRĄ KAVINĖJE SU KITA MOTERIMI. JIS LAIKĖ JĄ UŽ RANKOS. TĄ PAČIĄ MOTERĮ, KURIĄ PRAĖJUSIAIS METAIS MAN PRISTATĖ KAIP NAUJĄ ĮMONĖS BUHALTERĘ.
Sustojau taip staigiai, kad moteris už manęs vos neatsitrenkė į mane.
Ji atsiprašė, aplenkė mane ir nuėjo toliau.
O aš likau stovėti ant šaligatvio, prispaudusi rankinę prie krūtinės, ir žiūrėjau pro kavinės langą.
Mano vyras švelniai glostė nykščiu moters delną.
Moters, kuri nebuvau aš.
Nešaukiau.
Neįsiveržiau į vidų.
Net neapsiverkiau.
Bent jau ne tada.
Stovėjau gal penkias sekundes.
Gal dešimt.
O tada padariau vienintelį dalyką, kurį tuo metu sugebėjau padaryti.
Apsisukau ir nuėjau pas kirpėją.
Nes buvau užsirašiusi tryliktai trisdešimt.
Nes kirpėja manęs laukė.
Nes taip žmonės ir daro.
Ateina.
Atsisėda.
Nusišypso.
Ir pasako, kad reikia tik šiek tiek pakirpti galiukus.
Nieko ypatingo.
Kirpėja paklausė, ar man viskas gerai.
Pasakė, kad atrodau labai išblyškusi.
Atsakiau, kad tikriausiai per mažai pusryčiavau.
Atsisėdau prieš veidrodį.
Pamačiau savo veidą.
Penkiasdešimt ketverių metų moters veidą.
Moters, kuri ką tik pamatė tai, ko neįmanoma pamiršti.
Ir pagalvojau apie tuos marškinius.
Šviesiai mėlynus.
Lininius.
Su atlenktomis rankovėmis.
Mes juos pirkome kartu.
Mūsų vestuvių metinių proga.
Tą dieną Darius sakė, kad tai jo mėgstamiausi marškiniai.
Nes juos išrinkau aš.
Trisdešimt metų.
Trisdešimt metų su Dariumi.
Dvidešimt aštuoneri iš jų tame pačiame bute.
Trečiame aukšte.
Su balkonu į vakarus.
Man atrodė, kad pažįstu jį geriau nei save.
Žinojau, kaip jis geria kavą.
Visada juodą.
Be cukraus.
Pirmą gurkšnį visada užsimerkdamas.
Žinojau, kad naktimis sukanda dantis.
Žinojau, kad niekada nekelia balso prieš vaikus.
Kartais pakeldavo prieš mane.
Bet retai.
Ir visada po to atsiprašydavo.
Aš žinojau viską.
Bent jau taip maniau dar prieš valandą.
Kol kirpėja džiovino man plaukus, galvojau apie tą moterį.
Buvau ją mačiusi vieną kartą.
Praėjusių metų vasarą.
Įmonės iškyloje.
Darius tada pristatė ją labai paprastai:
— Čia Karolina. Nauja buhalterė. Dar tik pradeda dirbti.
Smulki.
Šviesiaplaukė.
Maždaug trisdešimt penkerių.
Ji mandagiai man nusišypsojo.
Pasakė, kad apie mane girdėjo tik gerus dalykus.
Aš atsakiau, kad malonu susipažinti.
Ir viskas.
Vienas pokalbis.
Kelios frazės.
Mandagi šypsena.
Nepajutau nieko.
Jokio pavojaus.
Jokio nerimo.
Kodėl turėjau?
Darius turėjo teisę turėti kolegių.
Per trisdešimt metų jis niekada nesuteikė man priežasties pavydėti.
Nė vienos.
Jis buvo tas vyras, apie kurį kaimynės kalbėdavo su lengvu pavydu.
Ramus.
Darbštus.
Negeria.
Nerėkia.
Savaitgaliais kepa šašlykus balkone arba važiuoja į sodą.
Idealus.
Bent jau iš šalies.
Grįžau namo.
Atsisėdau virtuvėje.
Net nenusivilkau striukės.
Tada suskambo telefonas.
Darius.
Atsiliepiau.
— Labas, Renata. Grįšiu vėlai. Turime užbaigti inventorizaciją, — pasakė jis įprastu balsu.
Tuo pačiu balsu, kuriuo kalbėjo visus tuos metus.
— Gerai, — atsakiau. — Iškepiau kotletų.
— Puiku. Pasišildysiu. Nelauk manęs. Eik miegoti.
Jis padėjo ragelį.
O aš dar pusę minutės laikiau telefoną prie ausies.
Žiūrėjau į tuščią virtuvę.
Į laikrodį ant sienos.
Į savo rankas.
Ir galvojau apie kavinę.
Apie Karoliną.
Apie jo ranką ant jos delno.
Apie tuos mėlynus marškinius.
Ir apie inventorizaciją.
Žinoma.
Inventorizaciją.
Tikrai.