Kai skyrybų dokumentai jau seniai gulėjo faile, o buvusio vyro pavardė iškrisdavo iš gerklės tik per savo klaidą, Rasa Baltrukonienė nesitikėjo, kad kada nors vėl atsidurs Kęstučio darbo vietoje.
Bet žiemos vidury, sausio pabaigoje, skelbimų portale jai pakliuvo vienas įrašas: parduodamas automobilių servisas Girstupio pramoninėje zonoje, Kaune. Nuotraukoje — pilkas angaras, du keltuvai, apšepusi iškaba „Autoservisas VaruMax". Ji tą angarą pažino iš karto. Ten prieš aštuonerius metus kartu su Kęstučiu vežė jo pirmąjį „Audi", dar prieš tai, kai jis tapo šeimoje tuo, kuris žino geriau visus.
Ji paspaudė „skambinti pardavėjui" ir susitarė dėl apžiūros trečiadienį, po pietų, penkioliktą valandą.
Servise kvepėjo tepalu, šaltu metalu ir cigarečių dūmais iš lauko. Ant kėdės prie sienos gulėjo senas radijo imtuvas, iš kurio traškėjo kažkokia FM stotelė — reklama apie žiemos padangas, tada dainą nutraukė vyriškas balsas, riksmas iš duobės po pakeltu „Passat":
— Ką tu čia man prilituoji, ranka iš peties auga ar iš kur?! Aš tau lietuviškai sakiau, kaip daryti!
Rasa neapsisuko. Ji ėjo tiesiai į stiklinę kabiną gale, kur sėdėjo savininkas — vyras apie šešiasdešimt, pavargusiu veidu, su puodeliu atšalusios kavos ant stalo.
— Jonai Deveikai? Dėl skelbimo skambinau.
— A, tai jūs pirkėja. Rimtai nusiteikus?
— Labai rimtai, — ji atsisėdo priešais, akimis vėl užkliuvusi už tos duobės, iš kurios lipo purvinas vyras skudurine ranka.
Deveika nusekė jos žvilgsnį ir atsiduso.
— Darbininkai — ne cukrus, žinoma. Ypač šitas. Ant klientų šaukia, žmones baido. Bet meistras geras, negaliu nesakyti. Rankos auksinės.
Rasa vidury sau šyptelėjo. Taip, rankos jam auksinės — varžtus sukti moka. O dar moka sakyti, kad jos vieta prie puodų, o jos „diagnostikos programėlė" — laiko švaistymas. Kad be jo ji — nulis.
— Kiek prašote už viską? — paklausė ji, apžvelgdama nutrintas sienas, senus keltuvus, išmėtytus įrankius.
— Keturiasdešimt septynis tūkstančius. Su visa įranga, keltuvais, klientų baze. Mažiau nesiderėsiu, — atsakė Deveika. Jam tai buvo visas kapitalas, su kuriuo galima persikelti pas dukrą į Anykščius ir ramiai sulaukti senatvės. Jai — trupinys nuo to, ką gavo pardavusi savo variklio diagnostikos programą vokiečių koncernui.
Tuo metu Kęstutis ją pastebėjo. Nusišluostė rankas į kombinezoną, prisiartino prie stiklinių durų.
Nustebimas jo veide akimirksniu virto pažįstama panieka.
— Žiūrėk tu man, kokie svečiai. Kokiu vėju, Rasa? Automobilis sugedo? Sakiau gi, per mėnesį jį nuvarysi.
Jam net į galvą neatėjo, kad ji čia galėtų būti dėl kažko kito. Jo pasaulyje ji tebebuvo ta sutrikusi moteris, kurią jis kadaise išleido pro duris su vienu lagaminu.
Ji pažvelgė į Deveiką, Kęstutį ignoruodama.
Vyras sumirksėjo — matyt, buvo pasiruošęs ilgoms deryboms.
Ji atsistojo, užsegė švarko sagą.
— Susitiksime pas notarą. Aš paskambinsiu dėl datos.
Ji apsisuko ir išėjo, jausdama nugara jo sutrikusį žvilgsnį. Jis kažką sušuko jai iš paskos, bet ji jau nebeklausė. Ėjo per apšalusį asfaltą, ir kiekvienas žingsnis buvo tvirtas. Automobilis su elektroniniu raktu pyptelėjo, atrakintas iš tolo.
***
Po savaitės Rasa įėjo į servisą jau ne kaip lankytoja. Tamsiai mėlynas kostiumas, rankose — segtuvas su dokumentais.
Buvęs savininkas jau buvo sukvietęs visą kolektyvą. Keturi šaltkalviai, tarp jų — Kęstutis, ir jaunas mokinys, vardu Tomas.
— Kolegos, — pradėjo Deveika, akivaizdžiai nervindamasis, — nuo šiandien servisas turi naują savininkę. Prašau mylėti ir gerbti — Rasa Baltrukonienė.
Kambaryje įsiviešpatavo tyla. Kęstutis, iki tol stovėjęs su ironiška šypsena, pamažu ištiesėjo nugarą.
— Kas per pokštai? — subaubė jis, žiūrėdamas tai į ją, tai į Deveiką.
— Jokių pokštų, Kęstuti. Ponas Deveika pardavė man verslą. Dabar aš — jūsų vadovė.
— Tu? Vadovė? — jis nusijuokė garsiai, iššaukiančiai, bet juoke buvo kažkas nervinga. — Tu veržliaraktį nuo atsuktuvo neatskirsi. Ką čia veiksi, nagus lakuosi?
Du kiti šaltkalviai neramiai persimetė žvilgsniais. Tik Tomas žiūrėjo į ją su nedrąsiu smalsumu.
— Pirma, — ji žengė žingsnį pirmyn, ir jos balsas nuskambėjo netikėtai tvirtai, priversdamas Kęstutį nutilti.
— Man kreipiatės — ponia Baltrukoniene. Antra, mano reikalas — vadovauti, jūsų — dirbti. O sprendžiant iš servise matomo netvarkos, darbo čia netrūks.
— Nuo rytojaus pradedame remontą. Pilna reorganizacija. Naują diagnostikos įrangą jau užsakiau — vokišką „Bosch KTS", su savo protokolais. O šiandien — generalinis valymas. Kad viskas blizgėtų. Visiems be išimties.
— Aš šitame cirke nedalyvausiu, — sukando dantis Kęstutis, sukryžiavęs rankas. — Aš šaltkalvis, ne valytoja.
— Klysti. Tu — samdomas darbuotojas. Ir darysi tai, ką sako darbdavys. Arba gali rašyti prašymą atleisti savo noru. Iškart.
Ji žinojo — jis neišeis. Kur jam eiti? Su tokiu charakteriu jo niekur ilgai netoleruodavo. Šitas servisas buvo paskutinė vieta, kur jį dar kentė.
Jo žandikaulis krustelėjo. Jis suprato — tai ne juokas.
***
Po penkiolikos minučių visi jau buvo su darbiniais rūbais, tvarkos priemonės — pasiimtos iš sandėliuko. Ledai pajudėjo. Visi paklausė. Visi, išskyrus vieną.
Jos naujo kabineto durys atsivėrė taip, kad trinktelėjo į sieną. Ant slenksčio stovėjo Kęstutis, veidas raudonas.
— Manai, leisiu su savimi šitaip elgtis? — suriaumojo jis. — Dar pasigailėsi, kad su manim susidėjai. Aš tau čia tokį gyvenimą surengsiu…
— Rengi, — nutraukė ji. — Tik atmink, Kęstuti. Kiekvienas tavo prasižengimas bus užfiksuotas. Vėlavimai, grubumas klientams, nurodymų nevykdymas.
O paskui — atleidimas pagal straipsnį. Ir pasirūpinsiu, kad šitame mieste tu daugiau nerastum darbo net kiemsargiu. O dabar išeik iš mano kabineto. Ir uždaryk duris iš savo pusės.
Kęstutis nutilo. Jis dirbo be žodžių, niūriai, bet ji jautė — jis laukia progos smogti.
***
Ta proga atsirado po dviejų savaičių, ketvirtadienį, apie vienuoliktą ryto, kai į servisą atvežė beveik naują „BMW X5", priklausantį žinomam Kauno verslininkui.
Problema buvo elektronikoje. Kaip tik jos sritis.
Ji pati prijungė savo diagnostikos kompleksą prie automobilio OBD lizdo — tą patį „Bosch KTS", pritaikytą pagal jos pačios rašytą programinę įrangą. Ta įranga leido ne tik nustatyti gedimus, bet ir įrašinėti kiekvieną meistro veiksmą — įtampą, sroves, komandas — į log failą.
Kęstutis apie tai nežinojo.
— Čia laidų problema, — ji parodė į nešiojamojo kompiuterio ekraną. — Reikia pakeisti šitą bloką. Daryk atsargiai, mašina brangi, klientas nervingas.
— Mokyti mane sumanei? — šyptelėjo jis, bet ėmėsi darbo.
Po pusvalandžio pasigirdo trenksmas, tada — verslininko riksmas telefonu.
— Ką jūs padarėte?! Man pavarų dėžė sudegė! Automobilis nevažiuoja! Aš jus paduosiu į teismą!
Rasa atskubėjo į servisą, rankoje vis dar laikydama tušinuką, kurį buvo pasiėmusi iš kabineto. Kęstutis jau stovėjo ten, apsimestinai įžeistas.
— Sakiau gi, jos įranga — kiniškas šlamštas! — dėstė jis kitiems meistrams. — Ji ir sudegino dėžę. O dabar viską ant manęs sumesti nori!
— Kur kamerų įrašai? — paklausė Rasa.
— O kameros šiandien kaip tik profilaktikoje buvo, — su pašaipa atsakė Kęstutis. — Koks sutapimas, ar ne, ponia Baltrukoniene?
— Kamerų mums ir nereikia, — ji padėjo tušinuką ant darbastalio ir atidarė nešiojamąjį kompiuterį. Programa vis dar buvo prijungta.
— Log failas viską įrašė. Kiekvieną milisekundę.
Ji pasuko ekraną jo pusėn. Grafike buvo matyti staigus įtampos šuolis pavarų dėžės solenoide — tiesiai iš akumuliatoriaus, aplenkiant valdiklį.
— Tai galima padaryti tik viena laidų kombinacija. Ir tik tyčia. Atsitiktinai — neįmanoma.
Kęstučio veidas pasikeitė. Jis pažvelgė į ekraną, tada į savo rankas, tarsi jose vis dar būtų laikęs laidus.
— Tu… — pradėjo jis, bet nebaigė.
— Prašymą. Ant stalo. Ir kad po dešimt minučių tavęs čia nebūtų.
Jis nieko nepasakė. Tiesiog apsisuko ir nuėjo prie spintelės pasiimti daiktų. Tomas stovėjo nutolęs prie kito keltuvo, rankose sukdamas nešvarų skudurą.
Kai už Kęstučio užsidarė durys, Rasa dar kelias minutes stovėjo prie darbastalio, žiūrėdama į grafiką ekrane. Paskui uždarė kompiuterį ir nuėjo prie „BMW", pati tikrinti, ką dar reikės keisti.
— Ponia Baltrukoniene, — pašaukė ją Tomas. — O jeigu jis mums dar ką nors sugadins prieš išeidamas?
— Nesugadins, — atsakė ji, neatsisukdama. — Duok man tą dešimtuką raktą. Ir atnešk naują solenoidą iš sandėlio, trečia lentyna.
***
Praėjo pusmetis. Servisas, dabar pavadintas „AutoDiagna", klestėjo. Tomas pasirodė esąs nepaprastai gabus mokinys ir jau pats susidorodavo su sudėtinga elektronikos diagnostika. Kiti meistrai dirbo ramiai, be riksmų per pietų pertrauką.
Rasa beveik pamiršo buvusį vyrą.
O tada jai į akis pakliuvo įrašas viename Kauno grupės profilyje socialiniame tinkle. Anoniminė istorija apie „nelaimingą meistrą, kurį į gatvę išmetė sutuoktinė bjaurybė, atėmusi jo verslą".
Istorija buvo parašyta ašaringai, pilna melagingų smulkmenų: kaip jis šitą servisą statė nuo nulio, kaip ji jį apgavo, kaip dabar jis, sergantis ir niekam nereikalingas, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais.
Po įrašu — šimtai užjaučiančių komentarų. Rasa atpažino Kęstučio stilių iš pirmo sakinio.
Ji neatsakė nė žodžio komentaruose. Paskambino vienam iš savo nuolatinių klientų — vietinio naujienų portalo redaktoriui, kuriam prieš mėnesį sutvarkė jo paties automobilio elektroniką už pusę kainos. Paprašė vienos paslaugos.
Po dviejų dienų portale pasirodė straipsnis: „Nuo namų šeimininkės iki geriausio miesto autoserviso savininkės". Be pagražinimų. Apie tai, kaip ji nuo nulio sukūrė programą, kaip pardavė projektą vokiečiams ir investavo pinigus į merdintį servisą. Su pokalbiais su klientais ir darbuotojais. Apie Kęstutį — nė žodžio.
***
Ji surado jį po kelių dienų — aludėje Šilainiuose, prie stalo su alaus bokalu. Alus čia kainavo du eurus penkiasdešimt, ir jis jau buvo išgėręs bent tris. Susikūprinęs, neskustas, senoje striukėje su nutrūkusia užtrauktuko rankenėle.
Ji atsisėdo priešais. Padėjo ant stalo išspausdintą straipsnio kopiją, šalia — riebalų dėmė nuo praeito kliento stalo.
— Aš atėjau parodyti tau, kad pralaimėjai ne tada, kai tave atleidau. O tada, kai nusprendei, kad gali mane sunaikinti.
Jis pažvelgė į antraštę, lūpos sukrypo.
— Aš iš tavęs nieko neatėmiau, Kęstuti. Tu viską atidavei pats.
— Rasa, palauk… — jo balsas užkimo. — Ką man dabar daryti?
Ji nieko neatsakė. Pastūmė straipsnio lapą arčiau jo bokalo, atsistojo, siekdama striukės, kabančios ant kėdės atlošo. Apsivilko ją, pasiėmė segtuvą su dokumentais — tą patį, kuriame jau gulėjo naujos plėtros sutartis antram filialui, Petrašiūnuose.
Prie baro ji paliko penkis eurus už savo kavą. Ant Kęstučio stalo arbatpinigių nepaliko.
