Rūta rado kojinę sriubos puode. Ne bet kokią – pilką, išmazgotą, su skyle ties didžiuoju pirštu. Ji stovėjo virtuvėje su samčiu rankoje ir žiūrėjo į tą šlapią skudurą, plūduriuojantį tarp bulvių ir morkų, ir negalėjo nuspręsti – juoktis ar verkti. Ant durų slenksčio sėdėjo kaltininkas. Dvylika kilogramų rudos vilnos, ausys į šalis, toks doras veidas, kad nors medalį kabink.
– Uosis, – pasakė Rūta. – Tu bent supranti, ką padarei?
Uosis nusičiaudėjo. Jis visada čiaudėjo, kai būdavo su kažkuo nesutinkantis.
O viskas prasidėjo nuo kaktuso.
—
Kai Rūtai buvo dešimt, močiutė papasakojo jai pasaką apie slibiną – ne tą, su trim galvom, o kitokį: jis geria vandenį tiesiai iš debesų, kvėpuoja dūmais ir gyvena miško pakraštyje, ten, kur baigiasi žmonių pasaulis ir prasideda kažkas kita. Rūta klausėsi išsižiojusi. O kai tėvai paklausė, ko ji nori gimtadieniui, sąžiningai atsakė: slibino. Mažo. Kad tilptų į delną, bet kad naktį jo bijotų.
Tėvai pasakė, kad slibinų nebūna, ir padovanojo kaktusą. Rūta pavadino jį Uosiu. Lyg vardas galėtų ką nors pakeisti. Kaktusas buvo dygliuotas, tylus ir nereikalavo nieko, išskyrus šaukštą vandens kas dvi savaites. Rūta sėdėdavo prie jo valandomis ir įsivaizduodavo, kad tai užburtas slibinas: ištarsi tinkamą žodį – ir spygliai virs žvynais, o iš šnervių pakils dūmai. Tinkamo žodžio ji taip ir nerado. Kaktusas pamažu sudžiūvo, ir vieną dieną Rūta tyliai nunešė vazoną į šiukšlių konteinerį. Kartu su tikėjimo likučiais, kad stebuklai egzistuoja.
—
Paskui gyvenimas nuėjo įprasta vaga. Darbas, namai, darbas. Vyras Tomas buvo žmogus solidus ir netikėtumų nemėgo. Jis palygindavo buto draudimo sąlygas trijose bendrovėse, prieš pasirašydamas sutartį. Telefone vedė išlaidų lentelę, kur atskira eilute stovėjo „nenumatytos“ – ir net jos pas jį buvo numatytos. Per devynerius bendro gyvenimo metus Tomas nepadarė nė vieno poelgio, kurio Rūta negalėtų numatyti savaitei į priekį. Kol vieną lapkričio vakarą neatėjo į koridorių su kartonine dėže pažastyje. Iš dėžės sklido kažkas tarp šnarpštimo ir niurzgimo.
– Tik nesakyk, kad čia slibinas, – nusišypsojo Rūta.
Tomas pažvelgė į ją keistai.
– Iš kur žinai?
Ir atidarė dėžę. Iš jos išlindo gauruota galva su sagų akimis ir ausimis, panašiomis į du sausus lapus. Rūta nejučia atsitraukė.
– Kas čia?
Tomas atsargiai ištraukė mažytį rusvą padarėlį. Vilna styrojo kuokštais, o kai kur buvo balta – lyg šunelis būtų gerai išsivoliojęs tuopų pūke ir pamiršęs nusikratyti. „Ir tikrai slibinas“, – pagalvojo Rūta, ir viduje kažkas tyliai sukrutėjo, tarsi kas būtų papūtęs į žariją, kuri jau seniai turėjo atvėsti.
– Paėmiau iš prieglaudos, – pasakė Tomas. – Jo ten jau antrą mėnesį niekas neėmė. Mažas, bet loja ant visų, kas įeina.
Jis ištraukė iš kišenės dvigubai sulenktą kortelę. Skiltyje „veislė“ tušinuku buvo parašyta: naminis slibinas, smulkus. Ir žemiau, smulkesniu raštu: „Savanorė pajuokavo. Bet jis tikrai toks.“
Rūta ilgai žiūrėjo į tą eilutę. Paskui pastatė šunelį ant grindų.
– Uosis, – pasakė ji.
Šunelis atsisuko į balsą taip, lyg atsilieptų į jį visą gyvenimą.
—
Uosis augo. Chaosas augo kartu su juo. Jis graužė kėdžių kojas ir durų staktas su tokiu metodiškumu, lyg turėtų su jomis senų sąskaitų. Avalynę teko perkelti į viršutines lentynas: iš apatinių jis kažkokiu būdu ištraukdavo viską, net tai, ko fiziškai negalėjo pasiekti. Kojinių jis negraužė. Jis jas slėpė. Bate, po vonia, už šaldytuvo. Vieną kartą – sriubos puode.
Bet pasitaikydavo ir kitaip. Vakare Uosis užlipdavo Rūtai ant kelių, įremdavo nosį į delną ir sustingdavo. Tiesiog gulėdavo ir klausydavosi. Rūta glostydavo jo šiurkščią vilną ir galvodavo, kad galbūt tai ir yra tas jos slibinas. Ne tas, kuris degina kaimus. Tas, kuris šildo tamsoje.
Taip praėjo dveji metai.
—
Vasarą Tomui pagaliau pakilo karjeroje, ir jie pirmą kartą per ilgą laiką leido sau kelionę prie jūros. Tomas nupirko bilietus, apdraudė abu ir sudarė sąrašą, ką reikia pasiimti, – pusantro puslapio. Ir tada iškilo klausimas: kur dėti šunį. Pas anytą – alergija. Pas Rūtos tėvus – du katinai, kurių Uosis nekentė iš tolo, nors pats buvo ne didesnis už vidutinį katiną. Liko močiutė kaime.
Močiutė, moteris griežta, bet gera, sutiko iškart.
Išvakarėse jie išėjo pasivaikščioti. Kaimą nuo miško skyrė plati pieva, ten ganėsi ožkos – kokios trisdešimt, ir dvi iš jų buvo močiutės, Zylė ir Pilkoji. Močiutė ėjo greta ir visą laiką žvilgčiojo į tamsią miško juostą.
– Į mišką neikite, – pasakė ji. Pasakė taip, kad Rūta nejučia krūptelėjo.
– Kas ten gali būti? – nusijuokė Tomas.
– Kas gali būti – nežinau. Bet ožkos pradėjo dingti. Pas kaimynę Genutę užvakar Laimė prapuolė. Piemuo su vyrais visą naktį pasaloje sėdėjo. Nieko nematė. O vakare vėl vienos pasigedo.
Rūta norėjo nusijuokti paskui vyrą, bet juokas kažkur įstrigo. O Uosis staiga sustojo. Pakėlė nosį į vėją ir tyliai suurzgė. Paskui pasipurtė, lyg nusikratydamas kažką, ir nubėgo prie močiutės vartelių.
– Žiūrėk, – pasakė Rūta. – Jis jau žino, kur dabar gyvens.
Močiutė neatsakė. Ji žiūrėjo į šunelį, ir lūpos judėjo, lyg ji kažką skaičiuotų.
—
Skambutis juos pasivijo aštuntą dieną, ankstų rytą, kai jie jau ruošėsi į paplūdimį.
– Kada grįšite? – paklausė močiutė. Balsas buvo tylus ir kažkodėl drebėjo.
– Dar po savaitės. Močiute, kas atsitiko?
Močiutė ilgai tylėjo. Paskui iškvėpė – ilgai, sunkiai, lyg išleisdama iš plaučių visą orą.
– Laukiu jūsų. Labai laukiu.
– Kažkas su Uosiu?!
– Su juo viskas gerai, – pasakė močiutė ir padėjo ragelį.
Kitas septynias dienas jūra Rūtai neegzistavo.
—
Iš oro uosto jie važiavo tiesiai į kaimą. Uosis išlėkė priešais, vizgindamas uodegą taip, kad atrodė – dar truputis, ir pakils. Močiutė stovėjo prie vartelių ir tylėjo. Ji pasodino juos už stalo, įpylė arbatos, pastatė indelį vyšnių uogienės. Paskui pažvelgė pro langą, kur Uosis gainiojo po kiemą kartu su Zyle ir Pilkąja – ožkos, beje, leido jam absoliučiai viską, – ir pasakė:
– Tai ne šiaip šuo.
Ir papasakojo.
Tądien ji, kaip visada, išginė ožkas į ganyklą, o pati nuėjo rišti agurkų šiltnamyje. Artėjant vakarui, kai saulė jau leidosi, nuo pievos pusės pasigirdo riksmas. Ne žmogaus. Žvėries, kuriame buvo tiek baimės, kad močiutė išmetė kibirą ir nubėgo į balsą kaip stovėjo, guminėmis šlepetėmis.
Piemuo Antanas gulėjo žolėje nejudėdamas. Ožkos susispietė į krūvą ir neramiai mekeno, žiūrėdamos į kalvą prie pat miško.
Ant kalvos stovėjo Uosis. Besileidžiančios saulės fone jo siluetas kažkodėl buvo ne šuns. Jis atrodė aukštesnis – daug aukštesnis, nei turėtų būti. Aplink jį driekėsi rūkas, nors diena buvo sausa ir giedra.
Močiutė pažvelgė ten, kur žiūrėjo šuo. Miško tamsoje degė akys. Daug akių. Geltonos, šaltos, nė karto nesumirksinčios.
Ir tada Uosis suurzgė. Tai nebuvo šuns urzgimas. Žemas, vibruojantis, jis sklido tarsi ne iš gerklės, o iš po žemių. Močiutei nutirpo rankos iki alkūnių. O iš šuns nasrų išsiveržė ugnis.
Ji suriko. Uosis atsisuko – ir vienai sekundei ji pamatė jo akyse, pilnose gintarinės šviesos, kažką labai seno. Kojos jos nebeišlaikė. Močiutė atsisėdo tiesiai į žolę.
Kai ji atsigavo, rūkas sklaidėsi, o geltonos ugnelės miške geso viena po kitos. Uosis vėl buvo savimi: mažas, rudas, gauruotas, šiek tiek juokingas. Jis pribėgo, vizgindamas uodegą, ir pabandė lyžtelėti jai į nosį.
Su Antanu viskas baigėsi gerai. Paaiškėjo, kad jis trečią naktį iš eilės sėdėjo pasaloje, visai nemiegojo, o tądien pievoje nebuvo kur pasislėpti nuo saulės. Tiesiog pargriuvo ir permiegojo valandą, nieko nematydamas ir negirdėdamas.
O ryte, kai močiutė su Genute parsivarė ožkas, jos rado ant kalvos pėdsakus. Didžiulius. Su giliomis vagomis nuo nagų, išlenktų lyg pjautuvai.
– O pažiūrėti į juos galima? – su mandagiu skepticizmu paklausė Tomas.
– Tai nėra jų, – skėstelėjo rankomis močiutė. – Kol aš bėgau pas senį Lauryną – jis per du namus gyvena, – jie ir išnyko. Lyg kas ranka nušluostė. Nors Genutė pievoje liko, ir Antanas su ja. Abu sako – nieko nematė. Viena pasakysiu: nuo tada nė viena ožka nedingo. Štai ir galvok, ką nori.
Juos išlydėdama, močiutė ilgai stovėjo prie vartelių ir žiūrėjo įkandin.
—
Kokių dvidešimt kilometrų važiavo tylėdami. Paskui Rūta atsigręžė į Uosį, kuris ramiai miegojo ant galinės sėdynės, ir paklausė:
– Na, ir ką tu apie visa tai manai?
– Nesąmonės, – linksmai atsakė Tomas. – Močiutei pasivaideno, ir tiek.
– O tai, kad jis išaugo kelis kartus?
– Elementaru. Jis stovėjo ant kalvos prieš saulę, o ožkos buvo žemiau ir už jo. Taip pat daromos nuotraukos, kur žmogus tarsi laiko ką nors ant delno. Atstumo klausimas.
– O ugnis iš nasrų?
– Spindulys krito ant vilnos ant snukio – ir pasirodė.
– O akys miške?
– Atspindžiai.
– O pėdsakai ant kalvos?
– Rūta, iš baimės ir ne tai pasivaidens.
Ji patylėjo.
– Žinai, kai tu taip kalbi, man susidaro įspūdis, kad tu visai netiki.
– Kuom?
– Stebuklais.
– Aš tikiu sveiku protu, – pasakė Tomas ir įjungė posūkį.
—
Mieste viskas grįžo į savo vėžes. Uosis vėl graužė durų staktas, tampė šlepetes ir kiekvieną naktį, nepaisydamas visų draudimų, įlipdavo į lovą ir įsitaisydavo šeimininkams kojūgalyje.
Rudenį Rūta sužinojo, kad laukiasi. Kartu su šia naujiena į namus atėjo ir kita tema: vieno kambario butas darėsi ankštas. Tomas tris vakarus sėdėjo prie skaičiuotuvo, lygindamas keturių bankų sąlygas, o paskui jie pradėjo žiūrėti keitimo į dviejų kambarių variantus.
Surado greitai. Butas buvo neblogos būklės, remonto reikėjo tik kosmetinio. Pardavėjas, senos mokyklos vyras, paprašė atsiskaityti grynaisiais per banko saugyklą. O sutarties išvakarėse Tomą skubiai išsiuntė į komandiruotę kitame šalies gale. Pinigus jis jau buvo išsiėmęs. Į saugyklą padėti nespėjo ir parsinešė namo.
– Viskas bus gerai, – pasakė jis, pabučiuodamas žmoną į smilkinį. – Ten ir atgal. Rytoj vakare aš namie.
—
Naktį Rūta pabudo iš tylos. Ne nuo garso – nuo tylos. Absoliučios, skambios, kokios mieste tiesiog nebūna. Kambaryje buvo tamsu ir kažkodėl šalta, lyg laiptinėje žiemą. Ji įjungė naktinę lemputę. Uosio kojūgalyje nebuvo.
Širdis suplakė kažkur per aukštai, beveik gerklėje. Rūta atsikėlė ir pirštų galais išėjo į koridorių.
Uosis stovėjo priešais laukines duris. Vilna ant jo styrojo į visas puses, o akys švietė blankia gintarine šviesa – taip, kad koridoriuje buvo beveik viskas matyti. Jis nelojo. Neur zgė. Tiesiog stovėjo nejudėdamas, ir nuo to darėsi kraupu.
Spyna spragtelėjo. Durys atsidarė.
Ant slenksčio stovėjo du. Juodai apsirengę, su gobtuvais, užmaukšlintais ant akių. Vieno rankoje buvo didelis sportinis krepšys, kito – kažkas panašaus į plonų metalinių kabliukų ryšulį.
Ir tą pačią akimirką Uosis suurzgė. Tai nebuvo šuns urzgimas. Tai buvo garsas, nuo kurio plaukai šiaušėsi ant sprando ir tirpo pirštai. Jis augo, kaip griaustinis kalnuose, kurtino, užpildė visą erdvę, ir sienos, atrodė, smulkiai drebėjo.
Aplink šunelį pradėjo tirštėti rūkas – melsvas, šaltas, lipnus. Nepažįstamieji sustingo. Vienas kažką švokščiai sumurmėjo, bet žodžiai paskendo tame ūžesyje.
Ir tada koridorių užliejo ryški raudona šviesa, ir į veidą padvelkė karštis, nuo kurio Rūta užsimerkė. Ji atatupsta žengtelėjo, už kažko užkliuvo, pargriuvo ir susitrenkė pakaušį į durų staktą.
—
Atsigavo ji jau ryte, lovoje. Už lango seniai buvo prašvitę. Uosis ramiai miegojo jai kojūgalyje, šnarpštė ir tampė letenas, lyg sapne vejytųsi ką nors. Rūta pašoko ir išbėgo į koridorių.
Durys buvo uždarytos abiem spynom. Ji grįžo, atidarė spintą, ištraukė portfelį. Pinigai gulėjo vietoje. Visi.
– Pasisapnavo, – sušnibždėjo ji, bandydama numalšinti rankų drebėjimą. – Tiesiog pasisapnavo.
Bet pakaušį skaudėjo. Rūta apčiuopė jį ir rado gumbą – kietą ir karštą, lyg žarija, kuri dar nespėjo atvėsti.
Į duris paskambino. Tai buvo kaimynė iš žemiau esančio aukšto, Regina. Ji įsibrovė į butą, nelaukdama kvietimo.
– Kas darosi! Kas gi darosi!
– Kas atsitiko?
– Tai tu nieko nežinai?
– Ne…
– Dar būtų! Jūs, jaunimas, iki vidurdienio miegate.
– Bet dabar devynios…
– Tai ir aš! Tavo amžiuje šiuo metu jau prie brėžinių sėdėjau.
Rūta prisiminė kaimynės pasakojimus apie darbą projektavimo institute ir suprato, kad sėdėjimas prie brėžinių ten buvo gana sąlyginis. Bet patylėjo.
– Išeinu aš šiukšlių išnešti, – tęsė Regina, – o jie sėdi, balandėliai.
– Kas sėdi?
– Vagys. Du. Juodai, su gobtuvais, su krepšiu didžiuliu. O vieno rankoje visa puokštė tų kabliukų, kuriais svetimas spynas atrakina.
Rūtai pasirodė, kad jai vienu metu priglaudė ledą prie krūtinės ir prie nugaros.
– Ir… ką jie darė?
– O nieko! Sėdėjo ant laiptų, tiesiai priešais tavo duris, ir nejudėjo. Lyg sušaldyti. Net nemirksi. Aš pas save – ir į policiją. Tie atvažiavo po kokių penkių minučių, o tie du vis taip pat sėdi. Išsivežė juos. Keista, ir tiek. Na, aš pabėgsiu pas Petrą, jis, matyt, irgi dar nieko nežino. Aha, o cukraus nepaskolinsi? Man kaip tik baigėsi.
—
Vakare grįžo Tomas. Rūta papasakojo viską: apie rūką, apie raudoną šviesą, apie du prie durų. Jis išklausė nepertraukdamas. Paskui tylėdamas paėmė telefoną.
Dar pavasarį jis buvo įtaisęs laiptinėje kamerą – ne iš baimės, o todėl, kad tai buvo racionalu: technika nebrangi, o ramybės daugiau. Kamera rašė viską, kas vyko prie durų.
Tomas atidarė įrašą. Permetė iki trečios nakties.
Keturiasdešimt dvi sekundes ekrane buvo balta. Ne tamsa, ne trukdžiai – lygi balta šviesa, lyg kas būtų prikišęs prie objektyvo lempą. Paskui vaizdas grįžo: tuščia laiptinės aikštelė, uždarytos durys ir du vyrai, sėdintys ant laiptų, pasidėję rankas ant kelių.
Tomas ilgai žiūrėjo į ekraną.
– Apšvietė, – pasakė jis pagaliau. – Žibintuvėliu pašvietė, ir tiek.
Rūta nesiginčijo. Nuovargis užklojo ją kaip sunki antklodė.
—
Naktį ji pabudo nuo kažko, ko neprisiminė. Tomas gulėjo atmerktomis akimis ir žiūrėjo į lubas.
– Ko nemiegi? – sušnibždėjo ji.
Jis linktelėjo į Uosį, kuris įsitaisė, kaip visada, jiems kojūgalyje. Šuo ramiai miegojo ir atrodė pati saugiausia būtybė pasaulyje.
– Žinai, – tyliai pasakė Tomas, – aš čia pagalvojau. Gal tu ir teisi. Dėl jo.
Rūta tylėjo.
– Ir nesvarbu, ar buvo visa tai iš tikrųjų, ar tau pasivaideno. Svarbiausia – tavo svajonė išsipildė. Tu esi slibino šeimininkė. Ir slibinas tave saugo. O tai reiškia, mums viskas bus gerai.
Ji prisiglaudė prie jo peties ir staiga pajuto, kad baimė traukiasi, o į jos vietą ateina kažkas lygaus ir šilto. Pirmą kartą per daugelį dienų Rūta įkvėpė laisvai, pilna krūtine.
Kambaryje kvepėjo švaria patalyne, šuns vilna ir dar kažkuo – senu, kaip saulės įkaitinti akmenys, ir kartu be galo sava.
Uosis sapne timptelėjo letena ir tyliai prunkštelėjo.
—
Rytas atėjo pilkas, su šlapdriba, kuri Klaipėdoje rudenį būna ypač įkyri. Rūta atsikėlė pirmoji, kol Tomas dar miegojo. Ji nuėjo į virtuvę, įsijungė virdulį, pažiūrėjo pro langą. Kieme prie konteinerių sėdėjo kaimynų katinas – juodas, sulysęs, amžinai piktas. Jis visada sėdėdavo ten, kur Uosio nematyti.
Rūta nusišypsojo. Paskui atsidarė spintą koridoriuje, ištraukė portfelį, kuriame gulėjo pinigai butui. Keturiasdešimt penki tūkstančiai eurų. Tomas sakė, kad tai visos jų santaupos ir dar paskola. Ji žinojo.
Ji padėjo portfelį ant stalo virtuvėje, atsisėdo ir ilgai žiūrėjo į jį. Paskui paėmė telefoną. Atidarė banko programėlę. Įvedė sumą – 25 000. Paskui pagalvojo ir pakeitė – 25 000. Kiek užteks.
Gavėjo laukelyje įrašė: „Gyvūnų prieglauda 'Pėdsakai'“. Mokėjimo paskirtyje: „Uosio dovana. Naminio slibino globai.“
Tomas nusileido į virtuvę, kai ant stalo jau stovėjo atviras nešiojamas kompiuteris su operacijos patvirtinimu. Jis pažvelgė į ekraną. Paskui į portfelį. Paskui į Rūtą.
– Ką tu… – pradėjo jis.
– Nemoku kitaip, – pasakė Rūta. – Jis mus apgynė. Abu. Nežinau, kas jis toks ir kas jiems ten nutiko. Bet žinau, kad tokie kaip jis neturi būti prieglaudoje. Jie turi saugoti.
Tomas atsisėdo. Paėmė puodelį su šalta kava, kuri liko nuo vakaro, ir ilgai į ją žiūrėjo.
– O butas? – paklausė jis tyliai.
– Bus kitas. Mažesnis. Arba palauksim.
Uosis pribėgo prie stalo ir padėjo galvą Rūtai ant kelių. Ji paglostė jo šiurkščią vilną ties sprandu. Paskui pažvelgė į Tomą.
– Kada nors pasakysi mūsų vaikui, kad tėtis nupirko slibiną, o mama sumokėjo už tai, kad jis liktų mūsų.
Tomas patylėjo. Paskui nusijuokė – trumpai, pavargusiai, bet kažkaip palengvėjusiai.
– Tu vis tiek manai, kad aš netikiu, – pasakė jis.
– O tu tiki?
Jis paėmė jos ranką. Neatsakė. Bet ir nespėjo.
Uosis staiga pakėlė galvą, pribėgo prie balkono durų ir suurzgė. Žemai, giliai, iš pačios krūtinės. Laukas už stiklo buvo pilkas, šlapias, tuščias. Tik šiukšlių konteineriai stovėjo ramiai, ir juodo katino jau nebuvo.
Šuo stovėjo prie stiklo, o jo akyse, gintarinėje prieblandoje, atsispindėjo kažkas, ko Rūta negalėjo įvardyti. Ji priėjo, pritūpė šalia, uždėjo ranką jam ant nugaros. Kūnas buvo šiltas, tarsi įkaitęs.
– Žinau, – pasakė ji. – Aš irgi.
Tomas pažvelgė į juos abu, paskui į telefoną, kuriame vis dar švietė mokėjimo patvirtinimas. Jis atsistojo, pasiėmė nuo palangės raktus nuo automobilio – seno „VW Passat“, kurį pirko prieš šešerius metus su draudimu nuo visko, kas įmanoma.
– Važiuojam, – pasakė jis.
– Kur?
– Į prieglaudą. Jei jau dovana, tai tegul būna jų vardu. Uosio ir mūsų. O paskui – pas maklerę. Sakė, yra vienas trijų kambarių variantas netoli Tilžės gatvės. Vaikui reikės vietos.
Rūta apsiavė batus, apsiaustą užsimetė ant pečių. Paskui atidarė stalčių koridoriuje, ištraukė Uosio pavadėlį – raudoną, nudėvėtą. Šuo, išgirdęs grandinėlės skimbčiojimą, akimirksniu atsidūrė prie durų, vizgindamas uodegą.
Jie išėjo į laiptinę. Kaimynė Regina kaip tik grįžo su maišeliu iš parduotuvės. Pamatė Rūtą su pavadėliu, Tomą su raktais ir Uosį, kuris, kaip visada, atrodė mažas ir nekenksmingas.
– Kur jūs visi taip anksti? – paklausė ji.
– Reikalų, – atsakė Tomas.
– O cukraus taip ir nepaskolinai, – subambėjo Regina, bet be pykčio.
Rūta nusišypsojo.
– Grįšim – atnešiu. Kartu su drakono žvynų.
Ji uždarė duris. Spyna spragtelėjo du kartus. Laiptinėje kvepėjo drėgnu tinku ir rudens lapais, kuriuos vėjas buvo įpūtęs pro pravirą langą ant antro aukšto laiptų.
Uosis ėjo priekyje, tempdamas pavadėlį, lyg žinotų kelią. O už lango pro retus debesis prasiveržė saulė – trumpam, kelioms sekundėms, bet užteko, kad jo russis kailis sužibėtų tarsi vario drožlės.
