Rekas užuodė jį pirmas. Nosis jam kilo virš kilimo krašto, šnervės išsiplėtė, o ausys prisispaudė prie kaukolės taip, lyg kažkas būtų įjungę dulkių siurblį. Klepas, pilkas kiemo katinas drybsantis ant palangės, atmerkė vieną akį.
— Ką tu ten vėl gaudai, šunie? — sumurmėjo jis, neatitraukdamas uodegos nuo radiatoriaus.
— Čia ne garsas, — tyliai suburzgė Rekas. — Čia kvapas.
Klepas atsiduso, išsitempė, spygtelėjo nugaros slanksteliais ir nusileido ant grindų. Jis perėjo kambarį, nepastebimai kaip dujos, ir priglaudė nosį prie tarpdurio.
— Oro gaiviklis su eukaliptu, — pasakė jis. — Po juo — rūgštus prakaitas, sumaišytas su pigiu skalbikliu. Ir baimė. Daug baimės.
Rekas pažvelgė į jį.
— Ko jis bijo?
— To paties, ko visi, kurie meluoja, — Klepas atsitraukė ir nusilaižė leteną. — Kad tiesa jį pasivys.
Už durų virtuvėje linksmai nuskambėjo Vitos juokas. Barškėjo puodelis į lėkštutę. Svetimas vyriškas balsas pasakojo kažką apie tai, kaip sunku šiais laikais rasti sąžiningą meistrą automobiliui.
Vita jiems buvo sakiusi, kad jis tiesiog draugas. Buvęs kolega. Atvažiavo padėti su baldais, o tada liko pietų. Rekas ir Klepas buvo uždaryti miegamajame, nes ponia nenorėjo, kad šuo apšnerkštų svečią, o katinas vėl nugvelbtų nuo stalo dešros.
— Man nepatinka jo batai, — tyliai pasakė Rekas.
— Man irgi. Vienas padažas nuklypęs, kitas susidėvėjęs labiau, nei būtų, jei žmogus gyventų bute. Jis daug valkšto. Ir ne parke.
Rekas priėjo prie lango ir pažvelgė į lauką. Už stiklo buvo gruodis. Šalta žalsva prieblanda. Ant gatvės žibinto sėdėjo varna, pasišiaušusi kaip senas kailinių gobtuvas. Pro kiemą lėtai praėjo kaimynė Stefanija su tinklu apelsinų — ji kas antrą dieną eidavo į turgų, nes sirgo vienatve. Apelsinai jai buvo dingstis su kuo nors pasikalbėti.
— Ateis naktis, — pasakė Klepas. — Turime būti pasiruošę.
Jis kalbėjo ramiai, bet uodega virptelėjo.
— — —
Vita buvo šešiasdešimt treji. Ji gyveno Utenoje, senos statybos keturių aukštų name Vytauto gatvėje, kuriame kvepėjo rūsio drėgme ir kaimynų raugintais kopūstais. Dukra išvažiavo į Klaipėdą, ištekėjo už jūrų kapitono ir skambindavo kiekvieną pirmadienį prieš vakaro žinias. Vitas paliko ją prieš penkerius metus — tiesiog užmigo prie televizoriaus ir nebegrįžo. Pirmus metus ji kalbėdavosi su jo nuotraukomis. Antrus — su akvariumu, kurio taip ir neišdrįso išpilti. Trečiais metais viena jai užeidavo taip stipriai, kad ji nueidavo į „Norfa“ vien tam, kad pastovėtų eilėje.
Paskui atsirado Rekas. Jis sėdėjo prie prekybos centro, visas purvinas, su šonkauliais kaip skalbykla, ir žiūrėjo į ją tokiomis akimis, kad ji negalėjo praeiti. Parsivedė namo. Klepą atnešė kaimynų berniukas drožlėtoje dėžėje: esą jei ponia neims, tėvas nuneš į ežerą.
Taip jie tapo trijule.
O dabar buvo ketvirtas. Žmogus vardu Oskaras. Jis atsirado prieš tris savaites — netyčia, prie pieno lentynos. Padėjo jai pasiekti grietinę iš viršutinės lentynos. Pasakė, kad turi giminaičių Utenoje. Kad dirba taksistu. Kad žino, kaip sunku būti vienai.
Vita jam tikėjo. Ji norėjo tikėti, ir tas noras buvo toks šiltas, kad apgaubė viską kaip užtraukta užuolaida.
— — —
Tą pačią naktį Klepas nepajudėjo iš palangės. Jis sėdėjo, susiriestąs į juodą kilpą, ir žiūrėjo į gatvę. Rekas gulėjo prie durų, nuleidęs snukį ant letenų.
— Gal aš per daug įsivaizduoju, — sumurmėjo Rekas.
— Tu — šuo. Tu įsivaizduoji tik maistą ir pasivaikščiojimą, — atsakė Klepas, neatsigręždamas. — Todėl galiu tavimi pasitikėti. Tavo paprasta galva nemoka sukti sąmokslo.
Rekas suurzgė, bet neįsižeidė.
— Ką darysim?
— Stebėsim. Jis toks žmogus, kuris laukia momento. O momentas paprastai ateina, kai šeimininkė miega.
Rekas pakėlė galvą.
— Manai, jis vagis?
— Aš manau, kad jis ne taksistas, — pasakė Klepas. — Taksistas kvepia benzinu ir kava iš degalinės. Šitas kvepia rūsiu, svetimais daiktais ir viskuo iš karto. Jis renka, ką randa. Ir jis rado ją.
— — —
Oskaras atėjo dar kartą, sekmadienį. Atnešė tulpių, nors buvo gruodis, ir dėžę prastų šokoladinių saldainių. Vita iškepė cepelinus. Įdėjo daugiau mėsos nei reikia, nes norėjo parodyti, kad namuose yra. Oskaras valgė godžiai, pilnomis burnomis kalbėjo, ir tarp dantų jam įstrigdavo krapai.
Klepas sėdėjo ant šaldytuvo ir žiūrėjo. Rekas gulėjo po stalu. Kai Oskaras pasilenkė paglostyti šuns, Rekas žemai suurzgė — toks garsas, kuris eina ne iš gerklės, o iš pačios krūtinės apačios.
— Sargus jūsų šuniukas, — nusijuokė Oskaras. Per garsiai, per aukštai, per greitai.
— Jis tiesiog nepažįsta, — atsakė Vita ir padavė svečiui dar vieną cepeliną. — Paskui pripras.
— Reikia laiko, — pasakė Oskaras ir pažvelgė į Klepą.
Klepas nepajudėjo. Jis tik lėtai mirktelėjo. Oskaras nusijuokė į delną ir pasižiūrėjo pro langą, kur jau buvo tamsu.
— — —
Tą vakarą, kai Oskaras išėjo, Vita pasilenkė prie Reko ir pakrapštė jam už ausies.
— Na, nustok, — tarė ji. — Juk visai neblogas žmogus. Vienišas, kaip ir aš. Negaliu amžinai gyventi tik su jumis.
Rekas norėjo pasakyti: taip, tu gali. Ir turi. Bet jis tik palaižė jai ranką. Skonis buvo druskos, svogūnų ir vienatvės.
Naktį jis pažadino Klepą.
— Katinas.
— Žinau, — atsakė Klepas. — Jis ateis trečiadienį. Sakė „ketvirtadienį?“, bet kalendorių matau virš virtuvės stalo. Trečiadienį daug patogiau — turgaus diena, ponia ištisas valandas ne namie.
— Iš kur žinai?
— Klausau. Tu uostai. Aš klausau. Kartu mes sudėliojam viską.
Jie tylėjo. Už sienos garsiai laikė laikrodis. Kas pusę valandos jis taip sudundėdavo, kad atrodė, jog kažkas lazda trenkia į skardą.
— Man baisu, — pasakė Rekas.
— Gerai, kad baisu, — atsakė Klepas. — Baimė daro tave greitą. Tik neleisk jai tapti neapykanta. Neapykanta užtemdo. O mums reikia aiškaus proto.
— Tu kapas, — pasakė Rekas.
— Aš tiesiog senas, — atsakė Klepas.
— — —
Trečiadienio vakarą Oro uostelio šviesos mirgėjo virš Utenos, kai Oskaras vėl paskambino į duris. Lijo. Stambūs gruodžio lietaus lašai barbeno į skardą palėpėje kaip grūdai į metalinį puodą. Rekas gulėjo prie durų ir girdėjo, kaip šeimininkė atidaro, girdėjo balsą — „O, Oskarai, juk sako, bus pūga“, — ir kaip svetimas vyras atsakė: „Užėjau tik kavos, pravaziavau pro šalį“.
Kavos nebuvo.
Jis atnešė butelį putojančio gėrimo, kurio etiketė atrodė pigiai. Vita nusijuokė, kad nemėgsta saldaus. Jis primygtinai įpylė. Ji gurkštelėjo iš mandagumo. Paskui — dar vieną. Oskaras kalbėjo apie savo taksį, apie variklio problemą, apie tai, kaip greitai brangsta viskas. Vita linkčiojo. Paskui jos akys pradėjo sunktis žemyn, kaip užuolaida, kurią traukia iš viršaus.
— Pavargot, — pasakė Oskaras. — Prisėskit minutėlei.
Jis pats ją atvedė prie sofos. Apklojo jos pačios pledu. Palaukė, kol kvėpavimas tapo gilus ir lygus. Tada atsistojo ir švilkštelėjo užuolaidas.
— Dabar, — pasakė Klepas.
Rekas stovėjo miegamojo kampe, visas įsitempęs. Klepas tyliai nuslinko prie durų. Jos buvo praviros. Jis buvo pasiruošęs.
Oskaras ėjo virtuve. Atidarė stalo stalčių. Išėmė dėžutę, kurioje Vita laikė pinigus maistui — šimtas keturiasdešimt eurų, ką tik paimti iš bankomato. Įsimetė į kuprinę. Paskui grįžo į kambarį. Priėjo prie sekcijos. Ištraukė antrą stalčių — ten buvo dukros laiškai, seni dokumentai ir maža odinė dėžutė su auksiniu žiedu, kurio Vita nešiojo nenusiėmusi iki tada, kai turėjo nuimti dėl tinimo. Oskaras paėmė dėžutę. Atidarė. Pasiglenžė žiedą. Paskui — pinigų, kuriuos pamatė voke, užkištame už knygų. Vokas buvo pažymėtas mėlynu rašikliu: „Anūkei mokslams“.
Jis nusišypso.
Klepas tą šypseną būtų paaiškinęs, jei galėtų kalbėti. Tai ne godumas, ne malonumas, o palengvėjimas. Toks pat, koks kyla žiurkei, kai ji pagaliau atidaro spintelę su kruopomis. Ji seniai žinojo, kad durys kada nors atsidarys.
Rekas nepaaiškino nieko.
Jis tiesiog išėjo iš miegamojo.
Tai nebuvo lojimas. Tai buvo tarsi durų trinktelėjimas geležiniu strypu. Oskaras atsisuko ir pamatė šunį, stovintį koridoriaus viduryje. Šuo buvo toks pat liesas, kaip ir tada prie prekybos centro, bet dabar jo nosis nebuvo gaili. Ji buvo žema, lygi, o akys švietė kaip dvi skylės tamsoje.
— Pasitrauk, — pasakė Oskaras. Jo balsas užlūžo per pusę.
Rekas nepasitraukė. Jis žingsniavo lėtai, užstodamas kelią kambario link, kuriame miegojo Vita.
Oskaras griebė nuo lentynos stiklinį peleninės padėklą — seną, su mėlynais banginiais — ir sviedė. Peleninė trenkėsi į sieną virš šuns galvos ir pratrūko šukėmis. Rekas net nemirktelėjo.
Tada iš tamsumos, esančios viršutinėje lentynos briaunoje, tarsi skystis nulašėjo šešėlis. Klepas nukrito ant Oskaro pečių, įsikibo nagais į striukės audinį, paskui peršoko ant rankos, kuri laikė kuprinę. Oskaras surėkė — trumpai, išgąstingai, kaip kiškis. Jis trenkė katinu į sieną. Klepas nukrito, apsivertė, bet iš karto vėl šoko — šį kartą prieš jį iš priekio, draskydamas jam šlaunį. Oskaras suklupo.
Tada priėjo Rekas.
Šuo nepuolė. Jis atsistojo virš parpuolusio žmogaus, snukis tiesiai prie jo veido, ir suurzgė. Kempinė seilė nukrito ant Oskaro skruosto. Kvapas — karštas, pieno ir šuns.
— Ne, ne, ne, — sumurmėjo Oskaras.
Rekas sugriežė dantimis. Bet jis tik uždėjo leteną vyrui ant krūtinės ir paspaudė. Tada nuskynė nuo jo rankos kuprinę dantimis ir patraukė sau.
Oskaras puolė prie balkono durų. Išsiveržė į lauką. Trečias aukštas. Už turėklų — šlapia žolė, autobusų stotelė ir liejamas betonas. Jis perlipti nespėjo.
Rekas griebė jį už čiurnos, kai jis jau buvo užkelęs vieną koją. Sulaužytos peleninės šukės čežėjo po nagais. Oskaras rėkė. Rekas nepaleido.
Paskui atsidarė kaimynų durys.
Paskui atvažiavo policija.
Paskui — medikai.
Vita miegojo kaip vaikas, su veidu, nupraustu miego. Ją prikėlė tik kai policija atidarė langą ir į kambarį įėjo šaltas, drėgnas oras.
— — —
Oskaras buvo sulaikytas tame pačiame koridoriuje, kur jo kraujas sumišo su lietumi ir šukėmis. Kuprinėje rado voką su anūkės pinigais, žiedą ir dar dvi mobiliojo telefono korteles, kurių Vita net nebuvo mačiusi. Jis nebuvo taksistas. Jis buvo žmogus, kuris gyveno už banko valdymo centro, viename nešildomame bute, ir pasakojo kaimynams, kad dirba „su automobiliais“. Jis sekė moteris, kurios gyvena vienos. Vita buvo trečia.
— — —
Ryte Vita sėdėjo ant grindų. Rekas gulėjo jai ant kelių. Klepas sėdėjo šalia, su tvarščiu ant galvos — jis vis dėlto buvo trenktas į sieną, ir dabar jo kairė ausis buvo aplipusi pleistru, kaip sugedęs gerbėjų parašas.
Ji buvo pamaitinusi juos. Paskui ilgai valė kraują nuo parketo. Tada paskambino dukrai. Tada atsisėdo prie stalo ir pažvelgė į voką su užrašu „Anūkei mokslams“. Jis buvo suglamžytas, kampas įplyšęs, bet pinigai — visi du šimtai aštuoniasdešimt eurų — buvo viduje. Ji perskaičiavo. Padėjo atgal. Pirštai virpėjo, bet lėtai.
— Jūs viską supratote, — ištarė ji. — Abu.
Klepas mielai būtų pasakęs, kad jie suprato tik kvapą, žvilgsnį ir vieną žmogaus delno drebėjimą. Bet jis tik žiūrėjo pro langą. Pro stiklą matėsi, kaip į kiemą įsuko pažįstama pieno furgono spalva. Varna ant žibinto nusikratė lietaus.
Vita paėmė telefoną. Paskambino į banką. Ji kalbėjo su konsultante aštuonias minutes. Paskui atsistojo ir nunešė visus dokumentus iš stalčiaus į kitą kambarį, kuriuose buvo seifas, kurį ji iki šiol vadino „spinta su popieriais“. Paskui grįžo į virtuvę, užplikė arbatos ir atsisėdo priešais Reką.
— Duosiu tau geresnio ėdalo, — pasakė ji. — Paukštienos. Kitaip sakoma, po streiko.
Rekas vizgino uodegą.
Vita nusiėmė nuo šaldytuvo magnetuką su Klaipėdos gintaru ir pažvelgė į jį. Paskui padėjo jį atgal, bet kitą pusę į viršų. Delfinas dabar plaukė į kairę.
— Viską keisiu, — pasakė ji. — Spyną. Telefoną. Įpročius.
Ji išėjo į koridorių ir ilgai žiūrėjo į duris. Paskui atsinešė atsuktuvą ir atidarė spynos skydelį, kad nurašytų modelį. Rankos nebedrebėjo.
— — —
Po dviejų dienų prie durų buvo nauja spyna. Rakto kopiją Vita įdavė dukrai per paštomato siuntą. Kitą raktą pasiliko kaimynei Stefanijai, kuri vis dar šlavinėjo turgų ir niekam nieko nesakė.
Vakare, kai apsiklojo pledu, Rekas priėjo ir įbruko jai į ranką mažytę šukę nuo peleninės. Jis buvo ją nešiojęs burnoje nežinodamas, ką su ja daryti. Vita pažiūrėjo į šukę. Paskui į šunį.
— Tu man ją atnešei kaip dovaną? — paklausė ji.
Rekas tik pažvelgė į ją. Jo uodega sujudėjo.
Vita nuėjo prie šiukšliadėžės ir jau pakėlė ranką. Paskui sustojo. Įdėjo šukę į lėkštę prie rakto, prie pat susmulkintų svogūno lukštų iš vakaro.
— Palieku, — pasakė ji. — Kad prisiminčiau, jog reikia klausytis tavęs, o ne svetimų pasaulių.
Klepas stebėjo ją iš palangės. Tada išsitiesė, pažvelgė į pilnatį virš miesto ir pirmą kartą per daugelį naktų užsimerkė, nepalikdamas vienos ausies atviros.
