Kaunas, Pramonės prospektas, penkiaaukštis. Mano butas ketvirtame aukšte, langai į kiemą, kuriame nuo spalio iki gegužės neveikia fontanas, o aplink jį visada plikledis. Čia aš gyvenu penkiolika metų. Mano vardas Ona. Man šešiasdešimt septyneri. Trisdešimt devynerius metus išstovėjau prie „Eurovaistinės” kasos Laisvės alėjoje. Vyras Algis mirė prieš dešimt metų. Sūnus Mindaugas liko vienintelis.
Sūnus su šeima atvažiuoja kartą per mėnesį, šeštadieniais, apie vienuoliktą. Nuo tada, kai jie išsikraustė į Vilnių, — taip, du šimtai kilometrų, bet jie niekada nevažiuoja dažniau nei kartą per mėnesį. Atvažiuoja su „Volkswagen Passat“ universalu ir tuščia bagažine. Tą bagažinę pastebėjau pro langą dar pavasarį: Mindaugas net neužgesino variklio, tik paspaudė mygtuką ant raktelio, ir bagažinės dangtis pakilo kaip žiovaujanti burna.
Aš ruošdavausi jų vizitui nuo ketvirtadienio. Ketvirtadienį — turgus Šilainiuose, pas tetą iš Vilkijos, kuri parduoda varškę su kmynais. Penktadienį — viryklė neužgęsta iki vakaro: marinuoti agurkėliai, bruknių uogienė, obuolių sūris, šaldyti cepelinai, troškinti kopūstai su baravykais. Šeštadienį šeštą ryto jau būnu ant kojų — paskutiniai konteineriai su sultiniu, šviežia šarlotė. Stiklainius sustatau eilėmis ant palangės, kad matytųsi iš kiemo.
Praėjusį spalį buvo kitaip. Tą šeštadienį ant stalo jau stovėjo keturiolika stiklainių — keturiolika, nes prieš mėnesį marti Rasa prasitarė, kad Mindaugas pasiilgo mano marinuotų agurkų. Aš tada ir susisukau visus tuos stiklainius, nors pirštai jau vakarop nebesilankstė. Paskutinis — su raugintais kopūstais, nes anūkė Austė juos ryja su keptomis bulvėmis.
Jie atvažiavo lygiai vienuoliktą. Austė įbėgo pirmą, šūktelėjo: „Močiute!” — ir aš pajutau jos plaukų braškių šampūno kvapą. Mindaugas pasilenkė pabučiuoti į skruostą: „Kaip laikaisi, mama?” — bet nelaukė atsakymo, nes jau traukė telefoną iš kišenės. Rasa nusigamino arbatos — visada atsiveža savo, pakeliuose, nes manoji jai nepatinka. Austė žaidė mano kambaryje su iš kartono išlankstyta pilimi.
Pietus jie suvalgė per dvidešimt minučių. Rasa žvilgtelėjo į laikrodį ir pasakė, kad reikia važiuoti, nes Austė pirmadienį turi anglų kalbos pratybas. Mindaugas pradėjo nešti stiklainius į mašiną. Aš stovėjau virtuvėje ir pakavau paskutinį — tą keturioliktą, su raugintais kopūstais.
Ir tada Austė, stovėdama priebutyje su rožiniais guminiais batais, paklausė taip garsiai, kad girdėtųsi ir laiptinėje:
— Mama, o kitą savaitę vėl važiuosime pas močiutę stiklainių?
Rasa nusijuokė:
— Ne kitą, o po mėnesio, brangute.
Ir pataisė jai kepurę.
Bet Austė nebaigė:
— Nes Magdė iš darželio sako, kad jos močiutė kepa blynus ir su ja žaidžia. O mes tik atvažiuojame ir pasiimame stiklainius.
Prieškambaryje įstojo tokia pauzė, kad girdėjosi, kaip pro plastikinį maišelį laša vanduo iš krano. Rasa paėmė Austę už rankos ir išsivedė į laiptinę. Mindaugas grįžo paskutinio maišelio — „ačiū, mama, paskambinsiu per savaitę” — ir išėjo.
Jis nepaskambino.
Aš uždariau duris ir atsisėdau virtuvėje prie stalo. Ant palangės liko trys tušti stiklainiai — tie, kuriuos jis atvežė atgal iš praėjusio mėnesio. Neišplauti. Viename, dugne, buvo prisvylęs krapas.
Tą naktį neskaičiavau stiklainių. Skaičiavau laiką. Keturios dienos pasiruošimo vienai popietei. Dvidešimt minučių pietų. Dvylika minučių arbatos. Penkios minutės pakrovimo. Ir „paskambinsiu per savaitę”, kuris jau trejus metus taip ir nevirto skambučiu.
Trisdešimt devynerius metus pardavinėjau vaistus, klausiau, kuo skundžiasi. O savo sūnaus taip ir neišmokau skaityti. Arba nenorėjau.
Kitą ketvirtadienį į turgų neišvažiavau. Penktadienį viryklės neįjungiau. Šeštadienį, kai paprastai kepčiau šarlotę, nuvažiavau pas draugę Birutę į Panemunę. Birutė, vos pažvelgusi, paklausė, ko tokia pablyškusi. Papasakojau jai ne apie stiklainius — apie Austę. Apie tą vieną sakinį.
Birutė pastatė puodelį su kmynų arbata ir pasakė:
— Onyte, aš tau pasakysiu. Mano vaikai atvažiuoja kas dvi savaites. Žinai kodėl? Nes aš jiems kažkada pasakiau, kad jei nevažiuos, butą perrašysiu Pažaislio vienuolynui.
Pabeldė pirštu į stalą:
— Juokauju. Bet ne visai.
Kitą šeštadienį, kai iškrito pirmoji mėnesio diena, Mindaugas paskambino:
— Mama, tai ką, atvažiuojame? Austė klausia dėl uogienės.
Ir aš pasakiau tai, ko niekada nebuvau sakiusi:
— Sūnau, šį mėnesį nieko negaminau. Pavargau.
Ragelyje pasigirdo garsas, tarsi jis būtų uždengęs mikrofoną delnu. Tada:
— A, nu tada gal perkelkime į kitą mėnesį? Rasa ir taip turi kažkokį komandos formavimą.
Aš nuspaudžiau ragelį ir stovėjau prie lango. Kaune tuo metu krito pirmas šlapias sniegas. Toks, kuris ištirpsta ant asfalto nespėjęs paliesti žemės.
Tada aš ištraukiau virtuvės stalo stalčių ir išsiėmiau aplanką su dokumentais. Jis ten gulėjo nuo 2001-ųjų, kai privatizavau butą. Šilainiuose, trys kambariai, penkiasdešimt aštuoni kvadratiniai metrai. Paskutiniame registro išraše butas įvertintas keturiasdešimt trimis tūkstančiais eurų. Įdėjau pasą, nuosavybės pažymėjimą ir seną pirkimo-pardavimo sutartį į plastikinį segtuvą. Ant viršaus priklijavau geltoną lapelį: „Notaras. Panevėžio g. 12. Užsirašyti”. Tą lapelį nusipirkau „Senukuose” už trisdešimt devynis centus — jis dar kvepėjo kramtomoji guma.
Pirmadienį paskambinau notarei. Antradienį devintą ryto sėdėjau notaro kontoroje Panevėžio gatvėje 12, antrame aukšte. Jauna notarė, pavardė Jūratė, paklausė, ar tikrai noriu atimti palikimą iš vienintelio sūnaus. Aš atsakiau:
— Nenoriu atimti. Noriu, kad už savo keturiasdešimt tris tūkstančius eurų dar gyva žinočiau, kam jie atiteks. Mano sūnus šiame testamente liks tik prie asmeninių daiktų. Ir prie vieno stiklainio uogienės per metus — jei panorės atvažiuoti.
Notarė pakėlė antakį. Po dvidešimties minučių testamentas buvo pasirašytas. Žyminis mokestis — dvidešimt eurų. Sumokėjau grynais, kvitą įdėjau į tą patį aplanką.
Šeštadienį jie vis tiek atvažiavo. Be skambučio. Pusę dešimtos ryto suskambėjo durų skambutis. Aš atidariau. Mindaugas nuo slenksčio:
— Mama, mes pagalvojom, gal pradėkim kaip anksčiau? Bagažinė tuščia.
Aš pasitraukiau nuo durų ir įleidau juos. Rasa nuėjo tiesiai į virtuvę, atidarė šaldytuvą. Ten buvo tik vienas pernykštis marinuotas česnakas. Ji atsisuko:
— O kur agurkai?
Aš neatsakiau. Įsipyliau arbatos ir atsisėdau prie stalo.
— Agurkus atidaviau kaimynei. Uogienę — į bažnyčią. Cepelinus — į „Maisto banką”. Šaldytuvas veikia, jei norite, nueikite į „Rimi” nusipirkti ko nors prie arbatos.
Mindaugas stovėjo virtuvės tarpduryje, batų nenusiavęs. Austė paklausė:
— Močiute, о uogienės išvis nėra?
— Nėra, brangute. Bet jei nori, iškepsiu blynų. Miltų turiu.
Rasa atsiduso:
— Mes neturim laiko.
Tada aš atsistojau, nuėjau į miegamąjį ir atnešiau tą aplanką. Padėjau jį ant stalo, ant staltiesės su išsiuvinėtomis rugiagėlėmis. Atidariau. Viršuje — testamento kopija su mėlynu antspaudu. Mindaugas paėmė lapą, perbėgo akimis, paskui dar kartą perskaitė. Jo veidas nuėjo dėmėmis.
— Mama, tu rimtai? Tu butą perrašei fondui? Visai… — jis nesurado žodžio.
Aš jį pertraukiau:
— Neperrašiau. Sudariau testamentą. Tiesiog nebėra sąlygos, kad jūs atvažiuojate stiklainių, o po mano mirties gausite butą. Butas atiteks „Senjorų kalvei” — fondui, kuris maitina vienišus senukus Kaune. O jūs galite atvažiuoti kartą per mėnesį. Arba dažniau. Tik ne tuščia bagažine. Nors ir su savimi.
Mindaugas metė lapą ant stalo. Jo sportbačiai sucypė ant linoleumo.
— Važiuojam, — pasakė jis Rasai. — Močiutei reikia pailsėti.
Austė, išeidama, atsigręžė prie durų:
— Močiute, o blynai kitą šeštadienį?
Aš atsakiau:
— Jei atvažiuosit — iškepsiu.
Ji nusišypsojo. Rasa nutvėrė ją už rankos ir išsivedė. Aš pamačiau, kaip Rasos kišenėje sužibo telefono ekranas — ji rinko žinutę.
Jie išėjo. Durys trinktelėjo.
Atsisėdau. Aplankas liko atverstas. Užveriau jį ir įstūmiau į stalčių. Tada atsistojau, įjungiau viryklę, išsiėmiau miltus, kiaušinius, pieną ir įpyliau aliejaus į keptuvę. Po dvidešimties minučių lėkštėje gulėjo krūva blynų. Paskambinau Birutei:
— Atvažiuok, blynai vėsta. Ir pasakyk kieme, kad pas mane vakarienei vis dar yra laisva vieta.
Ji nusijuokė. O aš išploviau tris tuščius stiklainius, kurie taip ir stovėjo ant palangės, ir sudėjau juos į stiklo taros maišą.
Vakare prie fontano įsižiebė žibintas. Sniegas vis dar krito. Bet dabar jis jau gulėjo ant asfalto — plonu sluoksniu, bet vis tiek gulėjo. Aš užgesinau šviesą, neužtraukdama užuolaidų. Tegul mato, kad man nebaisu.
