Nutildyta įranga
Lietus daužė į skardinį stogelį taip, kad viduje ūžė galva. Savo Volvo XC60 palikau toli, prie seno sandėlio — nenorėjau, kad ant jo taškytųsi iš po ratų. Žvyras girgždėjo, aplinkui tvyrojo kvapas, nuo kurio norėjosi kvėpuoti per burną: dyzelinas, šlapias kartonas, rūdijanti geležis. Kažkur už tvoros lojo šuo — toks gailus, užkimęs lojimas, lyg jį būtų kas pamiršęs per lietų.
Durys sucypė. Ne, ne sucypė — suvaitojo, kaip gyvūnas. Viduje, po ant grandinių kabančiu varikliu, stovėjo Vitas. Jis rėkė ant vaikino, beveik paauglio, kuris laikė veržliaraktį ne tuo galu.
— Kur tu lendi, mėmė? Sakiau: suk į dešinę! Ar tu iš viso arai?
Lukas — taip vadinosi tas vaikinas — tylėjo. Jis tik sukinėjo raktą pirštuose, o ant kaklo jam kilnojosi Adomo obuolys.
Praėjau pro juos net nepasukusi galvos. Kamputyje, už stiklinės pertvaros, sėdėjo senasis savininkas Algirdas. Prieš jį stovėjo puodelis ataušusios arbatos, ant viršaus plūduriavo arbatžolė. Jis žiūrėjo į išdėliotus popierius ir ne iš karto pakėlė galvą.
— Laba diena. Aš dėl pardavimo.
Jis pasitaisė akinius. Už stiklo Vitas kaip tik tėškė Lukui per pakaušį — tarsi juokais, bet vaikinui nusmuko kepurė.
— Jūs rimtai? — Algirdas sunkiai nurijo seiles. — Čia ne šiaip garažas. Darbo daug.
— Siūlau kainą. Devyniasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų.
Jis pravėrė burną. Mačiau, kaip kairės rankos pirštai sugniaužė rašiklį. Jis neklausė, iš kur man pinigai. Tik perklausė:
— Grynais? Ar pavedimu?
— Kaip jums patogiau. Rytoj dešimtą atsivešiu advokatą, pasirašysime preliminarią sutartį.
Tą akimirką atsidarė durys. Vitas. Jis atsistojo tarpduryje, šluostydamasis delnus į kombinezoną, iš kurio galinės kišenės kyšojo nešvari šluostė.
— Audrone? — jis spoksojo į mane taip, lyg būtų išvydęs šmėklą. — Ko tu čia? Mašina sugedo?
Neatsakiau. Tik pastūmiau Algirdui savo egzempliorių su rekvizitais.
— Tai ko tu čia? — jis priėjo arčiau, ir nuo jo trenkė prakaitu bei geležimi. — Galvoji čia ką nors nusipirkti? Tu gi net duonos neturi iš ko nusipirkti, ne tai kad serviso!
Pasisukau į Algirdą ir pasakiau:
— Lauksiu rytoj. Geros dienos.
Ir išėjau. Už nugaros Vitas nusijuokė — garsiai, dirbtinai. Jis dar kažką šūktelėjo apie „turtingą damą“, bet aš jau bridau per žvyrą, o lietus plakė į veidą ir viską nuplovė.
Po savaitės vėl stovėjau toje pačioje patalpoje. Vilkiu pilką kelnių kostiumą, rankose — odinė paletė su dokumentais. Algirdas buvo surinkęs visus: keturis šaltkalvius ir Luką. Jis nervingai trūkčiojo sagą ant marškinių.
— Na, va, vyrai. Nuo šiandien naujas savininkas. Tiksliau, savininkė. Audronė.
Patalpoje pakibo tokia pauzė, kad išgirdau, kaip lauke burzgia šiukšliavežė. Vitas stovėjo nemirksėdamas. Jo šluostė nukrito ant grindų.
— Kokia čia nesąmonė? — jis apsidairė, ieškodamas palaikymo. — Ji?
— Taip, aš, — atsiverčiau paletę, ištraukiau pirmą lapą. — Įmonės registravimo pažymėjimas. Pirkimo–pardavimo sutartis. Buvo savininko parašas. Nuo šiandien aš esu jūsų darbdavė.
Vitas nusikvatojo. Iš pradžių trumpai, paskui garsiau, isteriškai.
— Tu? Vadovė? Tu gi veržliarakčio nesugebi nulaikyti! Ką tu čia veiksi? Manikiūrą darysi?
Du šaltkalviai — Gintaras ir Mindaugas — susižvalgė. Lukas žiūrėjo į mane taip, lyg aš ką tik būčiau atvežusi naują keltuvą.
— Pirma, — žengiau žingsnį į priekį ir pakėliau delną, bet ne tam, kad duočiau, o kad parodyčiau į kabineto duris. — Man jūs sakykite „Audrone“. Arba „direktore“, jei taip patogiau. Antra, nuo rytojaus pradedame remontą. Nauja įranga jau pakeliui. O šiandien — generalinis valymas. Šluotos ir kibirai — pagalbinėje. Pradedame po penkiolikos minučių.
Vitas sukryžiavo rankas ant krūtinės. Jo šluostė gulėjo prie kojų.
— Aš šluoti nesirinkau. Aš mechanikas, o ne valytojas.
— Tu — samdomas darbuotojas, — žiūrėjau ne į jį, o į laikrodį virš vartų. — Darysi, ką sako darbdavys. Arba gali tuoj pat parašyti pareiškimą. Popierius ant stalo kabinete.
Jis sugriežė dantimis. Aš tiesiog išgirdau tą garsą. Ir supratau: jis niekur neis. Neturi kur. Šis servisas — jo paskutinė viltis.
Nuėjau į Algirdo kabinetą — dabar jau savo. Atsisėdau už stalo. Ant jo vis dar stovėjo puodelis su užrašu „Geriausias tėtis“. Įkišau jį į stalčių. Atidariau nešiojamąjį kompiuterį, įjungiau savo programą. Už durų iš pradžių buvo tylu. Paskui išgirdau, kaip Lukas paklausė:
— Tai kur tie kibirai?
— Rūsyje, — burbtelėjo Gintaras. — Ir šluotos ten pat.
Ledai pajudėjo. Visi, išskyrus vieną, nuėjo ieškoti inventoriaus.
Praėjo dvi savaitės. Servisas ūžė, kvepėjo šviežiais dažais ir tirpikliu. Užsakiau naujus keltuvus, išmečiau senus kalendorius su pusnuogėmis moterimis, pakabinau lentą su grafiku. Vitas dirbo akmeniniu veidu, bet aš jutau, kad jis laukia.
Ir jis sulaukė.
Ketvirtadienį, prieš penkias, prie vartų privažiavo juodas Audi Q7. Iš jo išlipo Rimantas, statybų firmos „Statyba ir partneriai“ savininkas. Jis vilkėjo brangų paltą, iš kišenės kyšojo telefonas.
— Problema su elektronika, — metė jis. — Mašina troja, užsidegė variklio klaida.
Asmeniškai prijungiau savo diagnostinį kompleksą. Tą patį, kurį parašiau dar prieš skyrybas ir kurį Vitas vadino „kvailomis programėlėmis“. Programa parodė: sugedęs pavarų dėžės valdymo blokas. Iškvietau Vitą.
— Pakeisk šį bloką. Atsargiai. Klientas moka didelius pinigus.
— Aš pats žinau, ką daryti, — sušnypštė jis, šluostydamasis delnus į skudurą.
Po valandos suskambo telefonas. Rimantas rėkė taip, kad jo balsą girdėjau net pro uždarytas kabineto duris:
— Ką jūs čia padarėt?! Pavarų dėžė sugedo! Mašina nevažiuoja! Aš jus paduosiu į teismą!
Išėjau į cechą. Vitas jau stovėjo ten, apsuptas kitų šaltkalvių. Jis skėsčiojo rankomis, vaizduodamas šventąjį nekaltumą.
— Aš jums sakiau! Jos programa — kiniškas šlamštas! Ji pati sudegino dėžę! Dabar nori viską ant manęs suversti!
Lukas stovėjo nuošalyje ir maigė kepurę. Jo veidas buvo išbalęs.
— Kur įrašai iš kamerų? — paklausiau, ir mano balsas, mano paties nuostabai, nesudrebėjo.
— Kameros šiandien aptarnaujamos, — Vitas išsišiepė. — Kaip tyčia, ar ne?
Jis buvo tikras. Jis viską apskaičiavo. Tik vieno — ne.
— Kamerų nereikia, — atidariau nešiojamąjį kompiuterį, kurį laikiau po pažastimi. — Mano programa rašo ne tik klaidas. Ji fiksuoja visus parametrus realiuoju laiku.
Atsukau ekraną į jį. Ten švietė grafikas. Staigus įtampos šuolis ant pavarų dėžės solenoido.
— Toks šuolis įmanomas tik vienu atveju: jei paduodi srovę tiesiai nuo akumuliatoriaus, aplenkdamas valdiklį. Atsitiktinai taip neatsitinka. Tik tyčia.
Vito veidas lėtai keitė spalvą. Šypsena nuslinko kaip sena etiketė nuo stiklo.
— Ir tai dar ne viskas, — paspaudžiau klavišą. — Štai log failas iš paties bloko. Jis irgi viską įrašė. Nori, išsiųsime nepriklausomam ekspertui? Kartu su tavo pirštų antspaudais ant gnybtų.
Vitas tylėjo. Jis žiūrėjo į mane taip, kaip žiūri į žmogų, kuris ką tik išsitraukė pistoletą.
— Pareiškimas, — parodžiau į kabineto duris. — Padėk jį ant stalo. Ir kad po dešimties minučių tavo čia nebūtų.
Jis neištarė nė žodžio. Apsisuko, nuėjo prie savo spintelės, nusivilko kombinezoną, numetė jį ant grindų, pasiėmė striukę. Gintaras ir Mindaugas pasitraukė į šalį. Lukas pakėlė nukritusią šluostę.
Kai už Vito užsidarė durys, pajutau tuštumą. Ne džiaugsmą. Ne triumfą. Tuštumą, kaip po ištraukto danties.
— Ponia, — pasakė Lukas. Jis stovėjo su šluoste rankoje. — Ar jums viskas gerai?
— Viskas gerai, Lukai. Tiesiog dabar čia bus tylu.
Priėjau prie jo spintelės. Nusiėmiau lentelę su užrašu „Vitas“. Įmečiau į šiukšlių dėžę. Vietoj jos prisukau naują: „Lukas“.
Praėjo pusmetis. Mano servisas, kurį pervadinau į „Auto Aura“, klestėjo. Lukas tapo geriausiu diagnostiku. Gintaras ir Mindaugas dirbo be riksmų ir antausių. Laimėjome konkursą aptarnauti vienos logistikos įmonės automobilių parką.
Beveik pamiršau Vitą. O paskui pamačiau įrašą feisbuke, grupėje „Kauno vairuotojai“. Anoniminė istorija apie „nelaimingą meistrą, kurį išmetė į gatvę kalė žmona, atėmusi jo verslą“. Autorius rašė, kad jis statė šį servisą nuo nulio, kad ji jį apgavo, kad dabar jis, sergantis ir niekam nereikalingas, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais. Po įrašu buvo keturi šimtai trisdešimt septyni komentarai. Žmonės spjaudėsi žodžiais „kalė“ ir „ragana“.
Atpažinau Vito stilių. Jo būdą aukotis, vaidinti auką. Anksčiau būčiau puolusi atsakinėti, įrodinėti, dėti ekrano kopijas. Dabar tiesiog uždariau nešiojamąjį kompiuterį. Paėmiau telefoną. Paskambinau vienam savo nuolatinių klientų — naujienų portalo „15min.lt“ savininkui.
— Andriau, labas. Gali padaryti man paslaugą? Parašyk apie mane. Tiesą.
Po dviejų dienų portale pasirodė straipsnis pavadinimu: „Kaip buvusi namų šeimininkė sukūrė geriausią autoservisą Kaune“. Tai buvo mano istorija. Apie tai, kaip parašiau diagnostikos programą, kaip vyras juokėsi iš mano „hobių“, kaip pardaviau projektą ir nusipirkau merdintį servisą. Straipsnyje buvo interviu su Luku, su Gintaru, su patenkintais klientais. Ir nė vieno žodžio apie Vitą. Jis nebuvo vertas net paminėjimo.
Radau jį po trijų dienų. Jis sėdėjo pigioje alinėje Kauno pakraštyje, netoli senosios geležinkelio stoties. Baras vadinosi „Pilnatvė“. Viduje dvokė rūgusiu alumi ir svogūnais. Vitas sėdėjo prie staliuko prie lango, prieš jį stovėjo bokalas „Švyturio“. Jis žiūrėjo į jį taip, lyg dugne gulėtų jo ateitis. Neskustas, sena striuke nuo svetimo peties.
Atsisėdau priešais. Jis pakėlė galvą. Jo akyse kažkas šmėkštelėjo — ne viltis, veikiau refleksas.
— Ko tau? — jis kalbėjo užkimusiu balsu.
— Atėjau kai ką tau atiduoti.
Padėjau ant stalo odinę paletę. Viduje gulėjo vienas lapas. Dovanojimo sutartis. Įrankių dėžę, kurią Vitas rinko penkiolika metų, perdaviau Lukui. Simbolinė kaina — vienas euras. Ten pat gulėjo kvitas.
— Tai viskas, kas iš tavęs liko servise. Tavo raktai, atsuktuvai, tas reketas, kuriuo taip didžiavaisi. Dabar jie priklauso Lukui. Už vieną eurą.
Jis įsistebeilijo į popierių. Jo lūpos krutėjo, bet žodžių nebuvo.
— Čia daugiau nieko tavo nėra, Vitai. Nei įrankių, nei darbo, nei manęs.
— Ką man dabar daryti? — iškvėpė jis.
Atsistojau. Pasitaisiau palto apykaklę. Už lango pradėjo lyti — smulkus, dygus lietus, būdingas Kaunui lapkritį.
Nieko neatsakiau. Baro durys už manęs sugirgždėjo taip pat, kaip ir tos, servise. Įsėdau į mašiną, įjungiau šildymą. Iš garsiakalbių pasigirdo kažkas iš „LRT Opus“. Išvažiavau į kelią. Akies krašteliu mačiau, kaip pro šlapią baro langą jis vis dar žiūri į paletę ant stalo, nepaliesdamas bokalo.
Namo važiavau ilgai, pro spūstį ant tilto. Lietus barbeno į stogą, dvyliktą valandą naktį jau turėjau būti lovoje, bet stovėjau spūstyje kaip visi. Įsipyliau puodelį žolelių arbatos, kai pagaliau pasiekiau virtuvę, ir atsisėdau prie stalo, klausydamasi, kaip lietaus lašai teka palangės skarda.
