Tą vakarą Danutė man paskambino jau po vienuoliktos. Balsas buvo toks, kokio per dvidešimt metų nebuvau girdėjusi — lyg kas būtų iš jos ištraukęs orą.
— Regina, ar gali atvažiuoti? — paklausė ji. — Tik nesakyk, kad rytoj. Aš čia viena sėdžiu, o mintys tokios… lipnios.
Į Šiaulius iš savo buto Vilniuje atvažiavau paryčiais. Lauke dar pilkšvai švietė lapkričio rūkas. Danutė atidarė duris su chalatu, perrištu išvirkščiai, ir kvepėjo nemigta kava. Ant stalo stovėjo atvira dėžutė šprotų ir peleninė, pilna graužtų obuolių kotelių. Ji rūkė tik tada, kai kas nors iš tikrųjų griūdavo. Prie palangės, susirietęs ant seno megztinio, miegojo raudonas katinas — jį Danutė buvo priglaudusi iš gatvės dar pavasarį, kai vieną naktį jis įsibrovė pas ją per balkono langą ir taip ir liko.
— Justas veda, — pasakė ji vietoj pasisveikinimo.
— Tai sveikinu, — numečiau kuprinę prie durelių. — O dabar pasakyk, kodėl atrodai taip, lyg būtum radusi mirties lapelį.
Danutė įdėjo virdulį. Ji visada dirbdavo rankomis, kai negalėdavo pakęsti, kad kažkas matytų jos veidą.
— Jie gyvens pas mane. Ne klausia, ar aš sutinku. Jie man pranešė.
Ji pastatė du puodelius. Manasis buvo mėlynas, su nuskilusia ausyte — tas, iš kurio gėriau dar tada, kai ji laukėsi Justo. Dvidešimt septyneri metai, kurių nemačiau, staiga susitraukė į tą nuskilusią ausytę.
Justas buvo jos vienintelis. Vyras išėjo, kai berniukui ėjo šešti. Paliko ant virtuvės stalo penkis šimtus litų ir raštelį: „Paskambinsiu.“ Paskambino tris kartus per dešimt metų. Danutė tada dirbo slaugytoja Šiaulių ligoninės priimamajame, naktimis imdavo papildomus budėjimus, o savaitgaliais važiuodavo valyti biurų. Ji pati nevalgė, kad tik vaikas turėtų batus žiemai. Ir ji niekada nesiskundė.
Nuo tada praėjo daugiau nei dvidešimt metų, ir litai seniai virto eurais — tiek pinigų sąskaitose, tiek Danutės galvoje. Dabar Justas — suaugęs vyras, dvidešimt devyneri. Dirba autoservise, uždirba minimumą. Jo sužadėtinė Aurelija — septyneri metai jaunesnė, su blakstienomis kaip kino teatro šešėliai ir maža rankinuke, kurioje, atrodo, telpa tik mobilusis ir lūpų blizgesys. Ji kelis kartus per savaitę padeda gėlių parduotuvėje. Pajamų — tik dulkių nusiurbimui ir kavai.
— Ar jie turi planą? — paklausiau.
Danutė pasisuko nuo viryklės. Arbatinukas šnypštė, garai rinkosi ant sienų.
— Jų planas — tai aš.
Ji papasakojo, kaip viskas įvyko. Prieš dvi savaites Justas atėjo su Aurelija vakarienės. Ji iškepė cepelinus — berniuko mėgstamiausius, su spirgais, ne kokiomis ten saldžiomis uogienėmis. Sėdėjo visi trys mažoje virtuvėje, pro langą girdėjosi, kaip kaimynės katinas drasko alyvų krūmą. Justas kažką ilgai naršė telefone, paskui atsistojo.
— Mama, mes nusprendėme susituokti.
Danutė padėjo šakutę. Širdis jai šoktelėjo — pagaliau, sūnus kuria šeimą.
— O kur gyvensite? — paklausė ji.
— Pas tave, — atsakė Justas taip paprastai, lyg sakytų, kad lauke pradėjo lyti.
Aurelija nusišypsojo ir pridūrė:
— Pas jus juk vietos užtenka. Mums nedaug reikia. O vėliau kažką sugalvosim.
Danutė žiūrėjo į ją. Į tą mergaitišką šypseną, į rankas, kurios buvo per daug gražios bet kokiam darbui. Ir kažkas jai viduje užsitrenkė.
Ji nieko nepasakė tą vakarą. Padėjo Aurelijai paltą. Justui įdėjo likusius cepelinus į indą. Kai jie išėjo, ji dar ilgai stovėjo prie lango ir žiūrėjo, kaip jiedu juokiasi prie laiptinės durų. Justas buvo toks panašus į savo tėvą tuo momentu — toks lengvas, toks įsitikinęs, kad pasaulis valdomas būtent jiems.
Po savaitės jis paskambino.
— Mama, tu juk neprieštarauji?
— O kur jūs dirbsite?
— Na… aš dar servise, Aurelija pas gėlininkę. Bet tu nesijaudink, mes mokėsime už komunalinius.
— Kiek?
— Ką — kiek?
— Kiek jūs mokėsite? Kokią dalį nuomos? Maisto? Elektros?
Justas nutilo. Tada pasakė:
— Mama, aš nemanau, kad tu taip kalbi. Tu juk mano mama.
Ta frazė — ji Danutei skambėjo kaip nuosprendis. Po to jinai nuvažiavo į savo mažą kaimo sodybą prie Kurtuvėnų. Ten buvo jos vieta. Senas medinis namas su kiauru stogu, kurį ji ketino remontuoti, kai išeis į pensiją. Sode augo keturios obelys, viena jau nudžiūvusi, bet ji vis tiek paliko — rankos nekilo iškirsti. Sode buvo šalta, žemė kvepėjo šlapiu rudeniu. Ji vaikščiojo tarp medžių ir skaičiavo, kiek metų ji dar turi, kiek mėnesių, kiek rytų, kai galėtų gerti arbatą viena ir niekam nieko nereikėtų aiškinti.
Aš atvažiavau į Šiaulius su kredito kortele ir pyragu iš „Rūtos“. Danutė sėdėjo prie stalo su sąsiuviniu, kuriame buvo surašyti skaičiai.
— Paskaičiavau, kad jiems gyvenant pas mane, aš išleisčiau mažiausiai tris šimtus eurų per mėnesį. Tai trys tūkstančiai šeši šimtai per metus. O jei dar Aurelija pastotų… — ji nutilo ir uždėjo delną ant sąsiuvinio. — Regina, aš dvidešimt metų dirbau, kad išmokėčiau už šitą butą. Aš neturiu didelių santaupų. Turiu tik du tūkstančius eurų, kuriuos taupiau ramybei, ir tą kiaurą stogą Kurtuvėnuose.
Paskui ji papasakojo apie pokalbį, kurį nugirdo atsitiktinai. Aurelija buvo virtuvėje su drauge telefonu. Danutė ėjo pro šalį su rankšluosčiu — norėjo pakabinti vonioje. Ir išgirdo:
— Pas ją juk yra ir kaimo namas. Vasarą važiuosim ten. O šiaip, žiemą galima ir čia… Aišku, ne, ji niekur neišsikraustys. Kam jai kraustytis? Ji mums valgys gamins. Pensininkams reikia užsiėmimo.
Danutė stovėjo koridoriuje su tuo rankšluosčiu, kol už sienos nutilo kaimynės radijas. Paskui nuėjo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir pajuto, kad jai dingo oras.
Kitą sekmadienį ji pakvietė juos vakarienės. Iškepė žuvį, padarė šiltas salotas, atidarė butelį balto vyno. Justas atvyko su gėlėmis — pirktomis iš tos pačios parduotuvės, kurioje dirbo Aurelija. Jos buvo suvyniotos į rudą popierių ir perrištos daug ilgiau, nei reikėjo.
— Sėskite, — pasakė Danutė. — Turiu pasakyti.
Jie susėdo. Justas atsilošė kėdėje, Aurelija pasidėjo rankinukę ant kelių.
— Aš džiaugiuosi, kad jūs susituokiate, — pradėjo Danutė. — Myliu tave, Justai. Ir noriu, kad tau pasisektų.
Justas linktelėjo, jo lūpos šiek tiek prasiskyrė.
— Bet jūs gyvensite atskirai.
Aurelija sumirksėjo. Justas išlipino nugarą iš kėdės.
— Ką?..
— Aš jums padėsiu. Galiu duoti du tūkstančius eurų pirmam depozitui. Galiu padėti susirasti butą. Galiu paskolinti baldų. Bet čia jūs negyvensite.
— Mama, tu svaigsti? — Justo balsas užsitempė. — Kaip tu gali taip su mumis? Su savo sūnumi ir jo būsima žmona?..
Aurelija prabilo tyliau, bet aštriau:
— Daug kas gyvena su tėvais. Čia normalu. Kodėl jūs taip prieš mane?
Danutė paėmė iš lėkštės duonos gabalėlį ir sulaužė jį per pusę.
— Aš ne prieš tave. Aš už tai, kad jūs būtumėt šeima. O šeima prasideda nuo atsakomybės. Jei gyvensite pas mane, jūs niekada nesužinosite, kiek kainuoja šildymas. Niekada nesužinosite, kad reikia atsidėti pinigų, kai sugenda šaldytuvas. Niekada neapskaičiuosite, ar galite sau leisti antrą vaiką.
— Tu kalbi kaip iš kažkokios knygos! — Justas atsistojo. — Tai čia aš, tavo sūnus, tau toks svetimas?..
— Tu man niekada nebūsi svetimas. Bet aš esu ne tik tavo mama. Aš esu Danutė. Ir aš dar noriu gyventi.
Jis pasiėmė striukę. Aurelija sekė paskui jį, net neatsisveikinusi. Durys už jų užsitrenkė su tokiu garsu, kad nuo sienos nukrito mažas angelės formos magnetukas, kurį Justas pats jai buvo atvežęs iš Palangos.
Aš buvau virtuvėje, kai jie išėjo. Danutė sėdėjo prie stalo, delnais uždengusi veidą. Buvau norėjusi pasakyti, kad ji galbūt neteisi — bet pamačiau, kaip jos rankos drebėjo prie tos duonos, ir žodžiai pasiliko manyje.
Tris mėnesius Justas neskambino. Danutė man skambindavo kas vakarą ir sakydavo:
— Gal aš per daug… gal reikėjo leisti jiems… jie juk nieko blogo…
Tada ji eidavo prie lango ir tylėdama žiūrėdavo į šviesas kaimynų namuose. Aš žinau, nes ji man pasakodavo, kuriame lange užsidega lemputė ir kuriame ji mato kačių šešėlius.
Paskui nutiko tai, ko ji nesitikėjo.
Justas paskambino balandžio pradžioje. Balsas buvo kitoks — pavargęs, bet ne piktas.
— Mama, gal gali atvažiuoti? Mes norėtume parodyti tau kažką.
Nuvažiavo į šiaurinę miesto dalį. Ten, už senos vaikų poliklinikos, stovėjo pilkų daugiabučių eilė. Justas ir Aurelija laukė prie laiptinės, kurios durys buvo nudažytos tamsiai raudonai. Aurelija rankose laikė rakto pakabuką su širdies formos guminuku.
Lipti buvo keturi aukštai, be lifto. Kvepėjo šlapiu tinku ir kačių kraiku. Tačiau duris atidarius — maža studija su vienu langu į kiemą. Ant palangės — dvi gėlės vazonuose. Ant grindų — pripučiamas čiužinys, nes baldų dar nespėjo nusipirkti.
— Mes pasirašėme nuomą, — pasakė Justas. — Metams. Mokėsime šimtą dvidešimt per mėnesį. Galiu parodyti sutartį.
Jis ištraukė iš vidinės striukės kišenės popierius. Danutė paėmė juos. Jie buvo šiek tiek susiglamžę, ant pirmo lapo — riebalų dėmė nuo koldūnų. Jos pirštai perbraukė per sumą — vienas šimtas dvidešimt eurų per mėnesį. Metai. Tada ji atvertė paskutinį lapą ir pamatė abu parašus.
Aurelija stovėjo prie lango.
— Dirbu pilnu etatu gėlių salone, — pasakė ji. — O Justas gavo vietą „Euromaster“. Ten moka daugiau.
Danutė padėjo sutartį ant palangės, šalia tų gėlių.
— Pirmus tris mėnesius aš padengsiu jūsų komunalinius, — pasakė ji.
Justas pažvelgė į ją.
— Mama, nereikia…
— Reikia. Ne kaip parama. Kaip dovana. Aš uždirbau teisę žinoti, kad mano sūnus nesėdi tamsoje be šilumos.
Ji atidarė rankinukę ir ištraukė voką.
— Čia trys šimtai eurų — už tris mėnesius komunalinių, po šimtą kiekvienam. Tą depozitą, kurį buvau atidėjusi jums butui, dabar pasiliksiu — matau, kad jo jums nebereikės. Bet šitie pinigai — jūsų.
Ji padėjo voką ant stalo, virš sutarties.
Jiems išvažiuojant, Justas ją apsikabino. Jis buvo šiltas, jo striukė kvepėjo dyzeliu ir kažkuo saldžiu — gal ta pačia guma, kurią jis kramtydavo paauglystėje. Jis neatsiprašė. Bet laikė ją ilgai, tvirtai, ir tai buvo daugiau nei žodžiai.
Vėliau, kai jau sėdėjome Danutės virtuvėje, ji paėmė iš spintos tą seną sąsiuvinį su skaičiais ir įrašė naują eilutę:
„Justas ir Aurelija. Pradėjo gyventi patys. 120 eur/mėn. Nuoma 1 m. Komunaliniai 3 mėn. — 300 eur.“
Ji uždarė sąsiuvinį ir padėjo jį atgal į spintą, tarp senų sąskaitų ir vaistų nuo galvos skausmo. Lauke pradėjo temti, ir kaimynų lange užsidegė ta pati šviesa, kurią ji stebėjo visus tuos mėnesius. Danutė pasuko prie virtuvės kampo, kur ant palangės, susirietęs, vis dar miegojo raudonas katinas.
— Na, Raudoni, — pasakė ji tyliai, paglostydama jį per nugarą. — Dabar mes čia tik dviese. Ir man visai nebesinori niekam aiškinti, kur stovi mano arbatinukas.
