Tą vakarą aš kaltinau tik tą nelemtą agurkų stiklainį – tas, kuris sprogo ant laiptinės grindų, vos man įžengus į bendrą koridorių. Kol šluosčiau stiklo šukes ir šlapią balą, už kaimynų durų, tų iš penkto aukšto, suskambo balsai. Garsiai, tarsi jie manytų, jog visi blokinės sovietinės statybos namai Šiauliuose klauso.
Jis kalbėjo. Energingai, užtikrintai, su tuo ypatingu lietuvio vyro užsidegimu, kai planas atrodo tvirtesnis už betoną.
„…Tai aš važiuoju pirmas. Tu bijai iškart stačia galva, gerai. Aš Narvike viską išžvalgysiu, susirasiu darbą, susitvarkysiu dokumentus. Tu čia dirbk, kol viskas bus paruošta. Jokių nervų, jokios skubos. Supratai?“
Jos atsakymo beveik negirdėjau – tik prislopintą murmesį. Bet jis tęsė, lyg nė nebūtų laukęs pritarimo.
„Aš ieškosiu namo. Namo, o ne kokio sandėliuko. Su terasa, kepsnine, gal sodelis nedidelis. Tu visada norėjai vyšnių medžio, prisimeni? Ten gali būti bet kas. Aš viską sutvarkysiu, o tu atvažiuosi – tik šlepetes nusimesi ir basomis per žolę. Sakysi: ‘Tomas, koks tu šaunuolis’. Geras planas?“
Vėl ta pati prislopinta nata. Tada durys atsidarė, ir aš skubiai pasilenkiau prie savo šukelių. Jis išėjo pirmas, nešinas dviem didžiuliais lagaminais – kaip tik tokiais, kokius perka prieš emigraciją. Ji stovėjo tarpduryje, apkabinusi save rankomis. Tomas net neatsisuko. Liftas suūžė, ir stojo tokia tanki tyla, kad net jo žingsniai atrodė ištrinti.
Per kitas dvi savaites mačiau ją pro pravirą buto langą – kartais su puodeliu arbatos, kartais su telefonu rankose. Kai sutikdavome prie pašto dėžučių, ji tik prispausdavo lūpas ir nuleisdavo akis į plytelių raštą. Tas nervingas, bet ramus laukimas – jis kybojo ore kaip dulkių sluoksnis ant seno parketo. Kartą, kai liftas vėl užstrigo, mudvi pirmąkart užsikalbėjome. Sužinojau jos vardą – Rūta.
Po kokių trijų savaičių, vieną antradienį, ji pasirodė prie laiptinės su kartonine dėže. Išmetė senus žurnalus, o tada sustojo ir pasakė: „Jis mane užblokavo. Visur. Telefonu, soc. tinkluose. Pasirodo, jau turėjo ten kitą adresą – ne man, o kažkokiai merginai iš baro Osle. Pažadėjo jai tą patį namą su veranda. Rašiau jam, skambinau. Visiškai nieko. Tai aš čia dabar su visa šita tuštuma…“
Aš stovėjau su tuščiu jogurto indeliu rankose ir nežinojau, kur dėti akis. Tuo metu pastebėjau, kad ji puikiai nusprendė – ne verkti, o veikti. Rūta atrodė ne sugniuždyta, o susikaupusi, tarsi skaičiuotų kiekvieną judesį. Po kelių dienų pamačiau prie durų nekilnojamojo turto agentę su segtuvu. Rūta atidarė duris ir įleido ją vidun. Girdėjau pokalbio gabaliukus: „…butas mano vardu, pirkau prieš vedybas. Jokių bendrų paskolų. Jis čia tik deklaravęs gyvenamąją vietą, bet nuosavybė – mano… parduodu. Kaina – penkiasdešimt devyni tūkstančiai eurų.“ Tą akimirką man kažkas spragtelėjo – ji parduoda viską, kol jis dar neparsiuntęs nė vieno euro už remontą, kurį pats siūlėsi apmokėti, bet niekada nesumokėjo.
O tada prasidėjo kaimynų apkalbos. Pensininkė iš trečio aukšto pasakojo, kad Rūta susisiekė su advokatu ir viską sutvarkė per kelias savaites. Tomas spėjo parašyti jai vienintelį laišką – ne žinutę, o elektroninį laišką – reikalaudamas, kad jam būtų kompensuotos išlaidos už virtuvės baldus, kuriuos jis kadaise atsivežė iš Norvegijos. Ji neatsakė. Ji tiesiog tęsė. Aš mačiau, kaip vieną rytą ji išnešė didelį krepšį su jo daiktais ir pastatė prie konteinerio. Ten buvo ir ta senoji meškerė, ir jo slidinėjimo striukė. Viskas iškeliavo. Tą pačią dieną prie namų sustojo furgonas su užrašu „Labdaros sandėlis“. Vyrai viską pakrovė, o Rūta pasirašė kažkokį blanką.
Paskutinįkart ją mačiau praėjusią šeštadienį. Ji išėjo su mažu lagaminu ir rankine, kurios dirželis buvo aptrintas, bet tvirtai susegtas. Prie įėjimo buvo priklijuotas naujas skelbimas: „Butas parduotas“. Skambutis prie durų jau buvo nuimtas. Aš ką tik buvau grįžusi iš „Maximos“ ir rankose laikiau sūrį, kai ji atsisuko ir padavė man vazonėlį su mažyčiu sukulentu.
„Tai tau, – tarė ji. – Už tą vakarą, kai išklausei, nors stiklainis sprogo.“ Ji patrynė nykščiu vazonėlio kraštą, tarsi nubraukdama nematomą dulkę. „Aš išvažiuoju studijuoti. Kopenhaga. Butas parduotas, skolų nėra – nei man, nei jam.“
Ji nusišypsojo ir nuėjo link stotelės, kur tuoj turėjo atvažiuoti 14-as autobusas. Aš stovėjau laiptinėje su tuo vazonėliu rankose, o ant durų, kur kadaise kabojo jos pavardė, jau blizgėjo nauja, dar neišvalyta nuo klijų likučių, pašto dėžutės etiketė – svetima, nepažįstama. Virš stogų lėtai tvenkėsi nauji debesys, ir 14-as autobusas, sudardėjęs per duobę prie stotelės, nuvažiavo tolyn, palikdamas gatvėje tylą, kurios niekas nebeskubėjo pripildyti.
