Aušra rado voką trečiadienio vakarą. Tomas paprastai nieko netvarkė, ir šįkart ant prieškambario spintelės tarp reklaminių lėkštučių ir nesudegusių sąskaitų gulėjo storas baltas vokas su paauksuotu restorano logotipu: „Auksinė liepa“. Viduje – blizgus maketas. Stalų išsidėstymas. Pirmas stalas: Gražina Banaitienė, Albertas Vaitkus. Antras: Tomo pusbrolė su vyru. Trečias: Gražinos skyriaus kolegos iš ministerijos. Ketvirtas, penktas. Nė vienos eilutės, kurioje būtų Ona ir Jonas Žaliai – Aušros tėvai.
Ji perskaitė lapą du kartus iš viršaus į apačią, paskui iš apačios į viršų. Tada dar sykį. Dvidešimt penkios pavardės, ir visos svetimos.
Tomas įėjo į koridorių vilkdamas šlepetes, sušlapusiais plaukais po dušo. Pamatė ją su lapu rankose, ir veidas iškart sutraukė tą išraišką, kurios Aušra negalėjo pakęsti – kaltės ir noro pasprukti mišinys.
– Aušra, aš ieškojau to maketo…
– Kur mano tėvai? – balsas buvo lygus, beveik švelnus.
– Klausyk, mama pati jiems skambino. Ona sakė, kad per daug darbų, sodina bulves, negali atvažiuoti. Mama tiesiog norėjo palengvinti. Nesikarščiuok, gerai? Juk šventė.
Aušra nieko neatsakė. Padėjo voką, apsimovė švarką ir išėjo į laiptinę. Už durų buvo šalta – kovo mėnuo, bet nosis dar jautė rūsio drėgmę. Ji atsirėmė į palangę ir surinko mamos numerį.
Ona atsiliepė po keturių signalų. Fone garsiai lojo kaimyno šuo.
– Aušrele?
– Mama, kodėl jūs nevažiuojate į Markaus metines? Tik sąžiningai.
Kelias sekundes buvo girdėti tik to šuns skalijimas. Paskui Ona sunkiai atsiduso.
– Dukra… Mes su tėvu nutarėm. Kam važiuoti jums gėdą daryti? Ponia Gražina vakar paskambino. Ji viską paaiškino kultūringai. Sakė, kad restorane bus solidi publika, kad aš taip gražiai galvą nusidažiau, bet tos suknelės… Matai, aš juk plaukus nudažiau per anksti, nusiploviau, bijojau, kad per tamsiai gausis. Norėjau bent atrodyti padoriai. O ji sako: „Onyte, kur tu su vilnoniu megztiniu prie vakarinių suknelių? Žmonės juoksis. Aš jums paskui video atsiųsiu.“ Tai mes ir nusprendėm – nevažiuosim. Švęskite su reikiamais žmonėmis.
Aušra užmerkė akis. Prieš akis stojo visas pirmasis Markaus gyvenimo pusmetis. Kai jį išrašė iš ligoninės, prasidėjo diegliai. Tomas darbe, o ji naktimis sukdavosi ratu po kambarį, virpėdama iš nuovargio. Tada atvažiavo Ona. Ji pasiėmė atostogas savo lėšomis, miegojo ant siauros sofutės svetainėje, nešiojo anūką valandų valandas, kad Aušra galėtų nors tris valandas iš eilės pamiegoti. Ji virė garuose troškintas daržoves, lygino sauskelnes, niūniavo lopšines, kurių pati jau nebeprisiminė. O Jonas? Kas antrą savaitgalį jis atvažiuodavo iš savo sodybos Molėtų rajone per visą šalį su senu universalu. Bagažinėje visuomet būdavo marinuotų agurkėlių, varškės, ožkos pieno. Kai sulūžo vežimėlio ratas, o dirbtuvėse paprašė kosminės sumos, Jonas tyliai pasiėmė važiuoklę į garažą ir iki ryto sutvarkė taip, kad vežimėlis tapo kaip naujas.
Gražina tais metais bute pasirodė lygiai tris kartus. Kiekvienąsyk atplaukdavo kvepalų debesyje, apsimaudavo antklodes ant batų, užrietusi lūpą apeidavo ant grindų išmėtytus žaislus. Pakeldavo mažąjį Markų, padarydavo tris tobulos kompozicijos nuotraukas savo sekėjams su prierašu „Mano angeliukas!“ ir iškeliaudavo pas skubius reikalus.
Dabar jos tėvai tapo netinkami blizgiam vakarėliui.
Ji iškart surinko anytos numerį.
– Aušrele? – balsas buvo energingas, pripildytas to dirbtinio malonumo. – Kalbėk trumpai, aš darausi depiliaciją.
– Gražina, kokia teise jūs išbraukėte mano tėvus iš svečių sąrašo?
Kitame gale kažkas spragtelėjo. Gražinos tonas tapo dar lipšnesnis, pavirsdamas į apsauginį šarvą.
– Brangioji, kam tas prokurorės tonas? Aš juk jais rūpinuosi. Ten bus prancūziška trijų patiekalų vakarienė, someljė. Tavo mama austrių tik per televizorių mačiusi. Jie sėdėtų lyg ant adatų, gėdytųsi kiekvienos šakutės. Kam jiems tas stresas senatvėj?
– Jūs paskambinote mano mamai ir pasakėte, kad jie mus apsijuoks, – Aušros balsas tapo šaltas kaip palangė.
– Aš tik įvardijau faktus! – anytos balse atsirado metalo. – „Auksinėje liepoje“ bus mano skyriaus direktorius. Apie ką tavo tėvas su juo kalbėsis? Apie bulvių vabalus? Suprask, tai statuso renginys. Tomas su manimi visiškai sutinka, jis protingas berniukas. Sąrašai patvirtinti, stalai apmokėti. Negadink šventės dėl savo kompleksų.
Aušra pažvelgė į tamsų kiemą. Žodžiai čia buvo bejėgiai.
– Jūs visiškai teisi, Gražina, – ištarė ji tyliai. – Šventės negadinsime. Viso gero.
Padėjo ragelį ir grįžo į kambarį. Tomas sėdėjo kampe su telefonu.
– Tai susitvarkėt? – paklausė jis su viltimi. – Mama tik nori, kad viskas būtų tobulai.
– Susitvarkėm, – trumpai atsakė Aušra. – Eik miegoti.
Penktadienio rytą, kai Tomas išvažiavo į darbą, Aušra apsirengė, įsegė Markų į kėdutę ir nuvažiavo ne į parką, o į senamiestį. „Auksinės liepos“ iškaba blizgėjo net pro šlapdribą. Viduje kvepėjo brangia kava ir vašku. Administratorė, griežto veido moteris, pasitiko ją prie įėjimo.
– Laba diena. Pas mus rezervuotas banketas šeštadieniui. Gražinos Banaitienės vardu, vaiko pirmasis gimtadienis. – Aušra padėjo ant prekystalio savo pasą ir banko išrašą. – Bet išankstinį mokestį, aštuonis šimtus eurų, pervedžiau nuo savo sąskaitos. Štai čekis.
Administratorė nužvelgė monitorių.
– Taip, viskas teisingai. Norite koreguoti meniu?
– Noriu anuliuoti rezervaciją. Pinigus prašau grąžinti į tą pačią sąskaitą.
Moteris akimirką stabtelėjo, bet tik linktelėjo:
– Pagal taisykles grąžinsime su dešimties procentų išskaita. Lėšos sąskaitoje atsiras per tris darbo dienas.
– Gerai. Ačiū.
Ji išėjo į lauką, kur jau švietė saulė, ir paskambino tėvui.
– Tėti, labas. Trauk šašlykines ir marinuok mėsą. Rytoj anksti rytą mes su Markumi atvažiuojame. Švęsime tikrą gimtadienį.
– O kaip restoranas? – apstulbo Jonas.
– Restorano nebus. Laukit mūsų.
Šeštadienio rytas buvo saulėtas, bet vėsus. Tomas išlindo iš miegamojo pasitempęs, su pilku kostiumu ir tamsiai raudonu kaklaraiščiu. Prieškambaryje pamatė Aušrą. Ji vilkėjo džinsus, storą megztinį ir guminius batus. Ant grindų stovėjo sportinis krepšys, o automobilinėje kėdutėje burbėjo Markas, aprengtas šiltu kombinezonu.
– Aušra, tu ką? – Tomas sutrikęs gniaužė rankovėles. – Mums tuoj važiuoti, tu dar nesidažei, nesirengi…
– Aš jau apsirengiau, Tomai. Banketo „Auksinėje liepoje“ nėra. Pinigus atsiėmiau. Važiuojam į sodybą pas mano tėvus. Pas tuos žmones, kurie šiais metais iš tikrųjų buvo su mūsų vaiku.
Tomo veidas išblyško, paskui užliejo raudonomis dėmėmis.
– Ką tu padarei?! Mama ten pasikvietė visus! Albertas, skyriaus direktorius! Kaip ji dabar jiems į akis žiūrės?! Tu sveiko proto?!
– Tai tavo mamos reikalai. Dabar turi lygiai minutę apsispręsti. Gali nusirišti tą kaklaraištį, persirengti ir važiuoti su mumis pas tuos, kurie myli tavo sūnų be fotoaparatų. Arba gali likti su kostiumu, nuvažiuoti pas mamą ir valgyti įsivaizduojamas austres uždaryto restorano aikštelėje. Laikas.
Tomas norėjo dar kažką sakyti, bet Aušra jau traukė krepšį lauk.
Gražina prie „Auksinės liepos“ durų privažiavo lygiai 13.45. Ji vilkėjo vyšninės spalvos dizainerio suknelę, ant kaklo švytėjo perlų vėrinys. Už parankės ją laikė solidus Albertas, o iš paskos traukėsi „elitinė“ giminė ir tas pats skyriaus direktorius su žmona. Ji grakščiai pastūmė sunkias ąžuolo duris.
Viduje griaudėjo kažkieno muzika. Po salę lakstė žmonės su firmos ženkliukais. Jokių balionų su skaičiumi „1“. Jokių vaikiškų animatorių.
– Kas čia darosi?! – Gražina nėrė prie registratūros. – Kur mūsų salė?! Mes turime banketą!
– Atsiprašome, – administratorė mandagiai, bet tvirtai pastojo kelią. – Jūsų rezervacija buvo oficialiai atšaukta vakar rytą. Avansas grąžintas. Dabar čia vyksta kitos įmonės uždaras renginys.
Gražina susvyravo. Perlai žvangtelėjo. Ji atsisuko – direktorius žiūrėjo į ją su neslepiamu pasipiktinimu.
Ji čiupo telefoną. Signalo nebūta. Tomo numeris nepasiekiamas. Aušros – taip pat.
Tuo metu už pusantro šimto kilometrų nuo miesto, ant ežero kranto tarp pušų, kvepėjo dūmais, žarijomis ir kepta mėsa. Jonas, išraudęs nuo šilumos, tupėjo prie laužo ir rodė metiniam Markui, kaip mesti kankorėžius į vandenį. Mažylis klykė iš laimės, rodydamas keturis dantukus. Ona, prisijuosusi seną prijuostę, dėliojo ant stalo raugintus agurkėlius, naminę duoną ir ką tik nuo iešmelių nukeltus kepsnius.
Tomas sėdėjo prie laužo. Jis vilkėjo seną, nusitrynusį Jono megztinį. Į medinį stalą buvo numestas telefonas ekranu žemyn. Kas tris minutes ekranas nušvisdavo begarsiu šviesuliu – pro blokavimus veržėsi įsiutusi Gražina. Tomas pažvelgdavo į mirksintį ekraną, paskui į besijuokiančią Aušrą, kuri servetėle šluostė ištėkštą padažą nuo sūnaus veido, ir nė karto nepasilenkė telefono link.
– Rytoj nuvešiu tave į „Sodo pasaulį“, – pasakė Jonas, mesdamas į laužą dar vieną pušinę šaką. – Su tais pinigais, ką grąžino, pagaliau pasistatysiu tą šiltnamį.
Aušra tik linktelėjo ir pridėjo prie ugnies dar vieną šaką. Kibirkštys pakilo į tamsėjantį dangų ir užgeso kažkur tarp pušų viršūnių. Markas iš rankų į rankas perdavė kankorėžį seneliui, o Ona juokėsi taip, kad net iešmai stale sužvangėjo.
