Aš visada žinojau, kad mano dukra Goda yra kitokia. Ne prastesnė, ne geresnė — tiesiog kitokia. Kol kiemo vaikai rėkdavo ir gainiodavosi po karklais apaugusią dykvietę prie pat mūsų daugiabučio Žirmūnuose, ji sėdėdavo ant suoliuko ir skaitydavo. Kol kitos mergaitės prašydavosi į prekybos centrą naujų blizgančių segtukų, Goda rinkdavo akmenėlius prie Neries. Jos plaukai buvo tarsi jos tylioji karalystė — auksiniai, tankūs, sunkūs, jau beveik siekiantys klubus. Kiekvieną rytą aš juos šukuodavau, kol ji užsimerkusi šypsodavosi. Tai buvo mūsų ritualas. Vienintelis triukšmingas dalykas mūsų tyliuose namuose.
Žinojau, kad progimnazijoje jai nelengva. Ji niekada nesiskundė žodžiais, bet kartais grįždavo ir užsidarydavo kambaryje, įsijungdavo muziką taip tyliai, kad beveik nesigirdėjo. Aš stovėdavau prie jos durų su puodeliu kakavos ir jausdavau, kaip man plyšta širdis. Kartą pamačiau, kaip ji iš kuprinės išsitraukė pieštukais subraižytą sąsiuvinį — kažkas buvo prirašęs „stora stirna“ ant viršelio. Ji nieko nesakė, tik užsidėjo ant viršelio lipduką su paukščiu. Tada pirmą kartą išdrįsau jai tiesiai pasiūlyti nueiti į mokyklą, pasikalbėti su auklėtoja. Goda čiupo mano ranką. Jos pirštai buvo šalti, nors kambaryje buvo šilta. „Nieko nesakyk, mama. Prašau. Tik neik. Bus dar blogiau.“ Ir aš, kvailė, paklusau. Maniau, saugau jos prašymą. Nežinojau, kad saugau tik jos vienatvę.
Tą antradienį oras buvo bjaurus — tipiškas spalio vidurys Vilniuje, kai vėjas nuo Baltijos atgena šlapią sniegą, kuris čia pat virsta purvina koše. Aš ploviau indus ir galvojau apie tai, kad reikia pagaliau sumokėti už automobilio stovėjimo aikštelę, kai išgirdau, kaip tyliai sucypė lauko durys. „Goda?“ — sušukau, bet ji neatsakė. Tas pats tylus žingsnis koridoriumi. Ta pati tyla, kurią aš jau buvau pradėjusi laikyti normalia. Bet kai ji įėjo į virtuvę, aš paleidau lėkštę, ir ji su trenksmu nukrito į kriauklę. Jos plaukų nebebuvo. Tiksliau, jie buvo — negailestingai nukirpti, nevienodom sruogom, kai kur vos keli centimetrai nuo galvos, kai kur ilgesni, smailūs, lyg kas būtų dirbęs žirklėmis tamsoje. Atrodė, lyg prie jos galvos būtų dirbęs ne žmogus, o koks žvėris. Aš net neverkiau iš karto. Tiesiog atsisėdau ant šaltų virtuvės plytelių grindų ir prispaudžiau delną prie burnos.
Mano vyras Marius, išgirdęs tą keistą garsą — ne riksmą, bet duslų, gyvulišką dejonę — beveik nukrito nuo laiptų, vedančių iš antro aukšto. Jis visada buvo ramus, net per daug ramus, toks tipiškas IT specialistas iš „Telia“ biuro, kuris net kai serveriai griūva, tik palinguoja galvą. Bet dabar aš pamačiau, kaip jo veidas per vieną sekundę tapo baltas, o paskui violetinis. Jis sugriebė striukę nuo kabyklos. „Kas… Kas tai padarė? Aš važiuoju į mokyklą. Ir man nusispjaut, ką pasakys direktorė.“ Jis jau čiupo „Nissan“ raktelius nuo lentynėlės, ant kurios stovėjo mano mamos iš Anykščių atvežtas šventas paveikslėlis. Aš atsistojau, kojas vos laikydama. Paėmiau Godą už pečių — kiek išsigandau, nes pajaučiau, kaip ji dreba. Ne verkia, o būtent dreba, lyg nuo šalčio. „Kas čia buvo, mažyle? Sakyk man. Sakyk, aš viską sutvarkysiu.“ Aš jau galvojau, kaip rytoj ryte sėsiu pas mokyklos socialinę darbuotoją, kaip rašysiu pareiškimą, kaip tie vaikai, kurie, aš žinojau, ją vadino „baidykle su šieno kupeta“, pagaliau atsakys.
Vietoj atsakymo Goda atidarė kuprinę. Tos pačios, kurios dugne visada rinkdavosi smėlis iš mokyklos kiemo. Ji ištraukė suglamžytą, matomai kelis kartus perlenktą popieriaus lapą. Jis buvo iš sąsiuvinio lapo, kraštai apšepę. Įkišo man į rankas. Išskleidžiau. Raštas buvo jos — apskritos, stropios, šiek tiek kreivokos raidės, kokias mokytoja liepdavo vesti pirmoje klasėje. „Prašau nepykti ant jų. Tai padariau aš pati.“ Tas sakinys vos tilpo vienoje eilutėje, tarsi ji skubėjo jį parašyti, tarsi bijojo, kad kas nors ją sustabdys. Marius sustingo su tais raktais rankoje. Vėjas už lango bloškė į stiklą vandens purslus, o virtuvėje buvo tokia tyla, kad girdėjau, kaip laikrodis ant sienos tiksi. Tas laikrodis buvo vienintelis daiktas, likęs dar iš mūsų vestuvių laikų. „Kodėl?“ — paklausiau ir mano balsas buvo svetimas, kimus. Nes visi trylika metų, kai ji augo, tie plaukai buvo mūsų abiejų džiaugsmas. Aš pindavau jai kasas, ji leisdavo man tai daryti net tada, kai kitos jos amžiaus mergaitės jau vartydavo akis girdėdamos žodį „kasytė“. „Kodėl tu tai padarei sau?“
Goda vėl pasilenkė prie kuprinės. Šį kartą ištraukė ne raštelį, o nuotrauką. Blizgančią, matyt, atspausdintą mokykloje per kokį projektą. Nuotraukoje ji stovėjo glėbesčiuodama mažytę, trapią mergaitę. Ta neturėjo ne vieno plauko ant galvos, jos kaukolė buvo lygi, o antakiai vos matomi. Godos rankos buvo tvirtai apsivijusios jos pečius. Jos abi šypsojosi, bet tos mažylės akyse aš mačiau tą baugų atsargumą, būdingą paliegusiems vaikams, praleidusiems daug laiko ligoninės palatose. „Tai Ineta iš septintos klasės“, — pasakė Goda, ir jos balse nebuvo nė lašo savigailos. „Ji sirgo. Jai darė chemiją. Ir kai ji grįžo į mokyklą, kai kurie mūsų klasės vaikai… jie rodė į ją pirštais. Jie juokėsi. Vakar mačiau, kaip Ineta verkė rūbinėje, užsidėjusi gobtuvą, nors lauke buvo trylika laipsnių šilumos. Ji pasakė, kad geriau mirtų, nei vėl eitų į tą mokyklą. Ji prašė Dievo, kad spintelė ją prarytų.“ Goda pakėlė į mane akis, ir aš pamačiau, kad jos akyse nėra ašarų. Ten buvo kažkas daug stipresnio. „Mama, aš žinau, ką reiškia, kai į tave žiūri ir mato tik tavo kūną, o ne tave. Bet aš turiu plaukus. Mano plaukai ataugs. Už pusmečio jau bus graži šukuosena, už metų — vėl ilgi. O jos pasitikėjimas… Jis gali niekada neataugti. Aš norėjau, kad ji nebūtų viena. Jeigu jūs pykstate, aš suprantu. Bet aš nieko negaliu pakeisti ir nebenoriu.“
Aš norėjau ką nors pasakyti, bet gerklėje buvo gumulas, kuris nepraleido jokio garso. Pažvelgiau į Marių. Jis lėtai padėjo raktelius atgal ant lentynėlės, prie pat to šventojo paveikslėlio. Jo veido spalva grįžo į normalią, bet žandikaulio raumenys vis dar buvo suveržti. Jis priėjo prie Godos, atsiklaupė prieš ją, nors ji jau buvo beveik tokio pat ūgio kaip ir jis sėdėdamas ant kėdės. Jis apkabino ją taip stipriai, kad net jos stuburas lengvai trakštelėjo. „Aš visada maniau, kad turiu ginti tave nuo viso pasaulio“, — pasakė jis, ir jo balsas pirmą kartą per daugel metų drebėjo. „O šiandien tu parodei, kad esi ne ta, kurią reikia ginti. Tu esi ta, kuri gina. Atsiprašau, kad to nepastebėjau anksčiau.“ Goda nieko neatsakė, tik įrėmė veidą jam į petį, ir jos pečiai nustojo drebėti.
Tą naktį aš negalėjau užmigti. Gulėjau tamsoje ir klausiausi, kaip už lango vėjas blaško paskutinius lapus. Tada atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Įsijungiau kompiuterį. Radau Inetos mamos telefono numerį. Tiesiog susiradau per bendrą progimnazijos tėvų grupę feisbuke. Ponia Dalia atsiliepė po trijų signalų, jos balsas buvo pavargęs, bet ne piktas, kai pasakiau, kas esu. Pasikalbėjome beveik valandą. Sužinojau, kiek tiksliai kainavo tas paskutinis chemoterapijos kursas, kiek priemokų surinko ligonių kasos ir ko šeimai trūksta labiausiai. Tų pinigų buvo daug, bet ne milijonai. Tai buvo suma, kurią galima sukrapštyti per mėnesį, jei nustosi leisti pinigus tam, kam leisdavome iki šiol.
Kitą rytą, kai Goda dar miegojo, aš paėmiau savo telefoną ir atidariau banko programėlę. Mūsų šeimos „juodos dienos“ fondas — taupomoji sąskaita, kurioje laikėme pinigus seniai planuotai kelionei į Tailandą. Ten buvo 2400 eurų. Beveik tiek pat, kiek kainavo Inetos neskausminamųjų vaistų kursas trims mėnesiams ir kelios kelionės į Santariškių klinikų dienos stacionarą. Aš pervedžiau pinigus ponią Daliai ir parašiau žinutę: „Čia nuo Godos. Jos plaukai ataugs. O kad jūsų dukra galėtų vėl šypsotis, turime padaryti šiek tiek daugiau nei tik kirpti plaukus.“ Paskambinau į grožio saloną „Kirpimo Stilius“ Antakalnyje ir užrašiau Godą pas pačią geriausią meistrę Editą. Tą, pas kurią eilėje laukia dvi savaites ir kuri už trumpą šukuoseną ima 45 eurus. Bet ji vienintelė galėjo iš tų brutalių sruogų padaryti stilingą, modernų bob kirpimą. Kai po pietų ten nuėjome, Goda sėdėjo prie veidrodžio, o Edita paėmė žirkles. Pamačiau, kaip Goda nusišypsojo. Ne iš mandagumo. Tai buvo tikra šypsena. Kai ant grindų nukrito paskutinės nelygios sruogos, Goda atrodė ne kaip auka, o kaip mergina, kuri viską kontroliuoja.
Po savaitės Goda grįžo iš mokyklos ne viena. Kartu su ja buvo Ineta, ir ant jos plikos galvos buvo užrišta ryškiai žalia skarelė su žirafomis. Aš pamačiau jas pro langą, kaip jos eina per mūsų Žirmūnų kiemą, kur visur mėtėsi numesti kaštonai. Goda rodė jai tą šuns būdą prie vaistinės, kuris amžinai miega ant šaligatvio plytelių, ir aš girdėjau Inetos juoką. Tikrą juoką, ne tą, kuriuo bandoma užmaskuoti skausmą. Vakare paskambinau į progimnaziją ir užsiregistravau pokalbiui su direktore. Bet ne tam, kad skųsčiausi. Aš nuėjau ten su Godos nuotrauka rankinėje ir su konkrečiu sąrašu antspausdintų pasiūlymų. Kaip organizacija, ne vienerius metus dirbusi su paramos projektais „Maisto banke“, aš žinojau, kad tik skundai niekada neveikia. Veikia tik pasiūlymai, kaip pakeisti sistemą.
Po dviejų savaičių progimnazijos aktų salėje įvyko klasių valandėlė apie empatiją. Aš ten dalyvavau kaip svečias. Pamačiau, kaip Goda atsistojo prieš visą savo ir paralelinę klasę, vilkėdama tą pačią žalią skarelę kaip ir Ineta. Tik jos jau dengė ne pliką galvą, o trumpus, tvarkingai sušukuotus plaukus. Ji pasakojo apie vėžį, apie tai, kaip jaučiasi žmogus, kurio kūnas jį išduoda, ir kodėl plaukų netekimas nėra juokingas. Visi vaikai tylėjo. Net tie, kurie pirštais baksnodavo į „storą stirną“. Tada Ineta atsikėlė nuo kėdės. Ji priėjo prie Godos, ir jos tiesiog stovėjo kartu, susikibusios rankomis. Viena iš mokytojų pradėjo ploti. Paskui prisijungė kita. O tada ir visa salė.
Tą pavasarį, kai Ineta jau buvo baigusi gydymą ir jai pradėjo augti pirmieji švelnūs pūkeliai, abi mergaitės atėjo pas mane su voku. Jame buvo 2400 eurų. Tiksliai tiek pat. Bet ne čekis, o krūva mažų, po 5 ir 10 eurų, kupiūrų, surinktų per mokyklos labdaros mugę, kurią jos pačios sugalvojo ir suorganizavo, pardavinėdamos savo rankomis dažytus akmenėlius iš Neries. Ant voko buvo užrašyta: „Jūsų svajonei. Tam, kad pamatytumėte kitokią šalį.“ Aš pasiėmiau voką, pažiūrėjau į Godą ir į tą mažą, drąsų padarėlį Inetą, ir padėjau jį ant lentynėlės, šalia tų pačių nenaudotų automobilio raktelių. Rakteliai dengėsi dulkėmis, nes daugiau niekada nebereikėjo skubėti į mokyklą kaltinti. Užtat ant šaldytuvo atsirado naujas magnetas, kurį nupirko Goda. Ten buvo tik du žodžiai: „Plaukai atauga“. Ir data — tas spalio antradienis.
